Tau

  Visi mes esame kažkas, nes kitaip tiesiog negali būti. Nuo pat gimimo mes esame kažkas.
Tik gimę esame visas pasaulis mus auginantiems tėvams, laimės šaltinis rūpesčiu pertekusiems seneliams, esame vaikai kurių kaprizai priverčia parduotuvėje kitus nusišypsoti. Kiek paaugę esame tai, kuo tėvai nori didžiuotis. Jie seka kiekvieną mūsų žingsnį ir didžiuojasi mūsų pasiekimais. Galbūt mes esame ne tik sūnus, ar dukra, anūkė ar anūkas, galbūt dar esame sesė ar brolis, o nepamirškime ir draugas. Tai jau mūsų gyvenimo dalis, pasiekimas ar net tikslas. Nes būti geru draugu ne taip jau ir paprasta kaip galėtų atrodyti. Mes esame autoritetai. Taip, kad ir kaip nusistebėtumėt visi turi slaptus šnipus kurie žiūri į jus kaip į idealus, jūs to tiesiog nežinote. Kiek turite internetinių gerbėjų? Visi ant rankų pirštų negalėtumėte suskaičiuoti. O tai jau dar šis tas. Visi mes turime talentą, o tu tikrai turi talentą rašyti. Gali sakyti ką nori, galvoti ką nori, bet aš laikausi savo. Tu juk nesi vergas, kaip minėjai. Esi laisvas žmogus kuris gali pasirinkti kaip gyventi pats. Reikia noro, nusiteikimo ir dar kartą noro. (Ar tu turi noro?) Mes esame mokiniai, nepažįstamieji, esame vieninteliai, nepakartojami individai. Esame žmonės su savomis mintimis kurios yra daug vertos, tiesiog ne visi mėgsta jų klausytis. Visi turime principus, idėjas, visi kažko siekiame, norime, kažkuo tikime. Vien tai, kad mes esame žmonės pasako, kad esame kažkas.

tema:gyvenime eik velniop

  Pauostyk orą. Bekvapis. Gali tik kvėpt, iškvėpt, nieko nepajausi. O tavo širdis? Nejaugi ji taip pat nepajudės kaip tavo uoslė tam bekvapiam ore?
  Kiekvieną rytą skundžiamės rutina. Keikiame žadintuvus, mokyklą, susiraukusius snukius ir jų pečius stipriai kabinančius mūsų pečius. Nervinamės, kiekviena nervų ląstele jaučiame įtampą, galbūt kiek drebame ar apgailestaujam. Ir vėl keikiam rutiną. Mokyklą, mokslus, mokytojus, bendraklasius. Ir vėl pykstame, pykstame, kad nespėjame, kad nepavyksta, kad nebėra noro. Rėkiame, rėkiame ant draugų, galbūt visai net nekaltų. O kur padėti nervus? Kur padėti tą virpinantį jausmą kurį sunku sutvardyti? Kurį sutvardome tik tais prie tų, kur reikia tą daryti. Aš nežinau, nieko nežinau. Maišausi į rutiną, bandau įkvėpti oro, pajausti jame kvapą, bet nejaučiu. Viskas mane įtraukė tarsi viesulas ir aš nebegaliu judėti. Žiopčioju kaip žuvis ir gaudau orą. Dustu, kraštutinėmis priemonėmis veju liūdesį, nerimą, pesimistiškas mintis. Kvėpteliu, iš ties, kartais pajuntu kitokį kvapą. Gal šviežios prancūziškos bandelės, o gal tradicinių itališkų spagetti? (mokėkite skaityti tarp eilučių)

Gyvename vieną kart, arba gyvenimas trumpas, arba vėl-gyvename vieną kart

Taigi, menki ir nemenki dalykai kuriuos noriu (ir manau padarysiu) padaryti per savo gyvenimą:
1. Parašyti knygą dienoraščio forma
2. Padailinti nosytę :D
3. Turėti labai profesionalų fotoaparatą
4. Paskraidyti parašiutu
5. Turėti mėgstamą +gerai apmokamą darbą
6. Turėti gražų namą
7. Gerai išlaikyti 12os klasės egzaminus
8. Gerai pasirinkti darbą
9. Turėti gražią mergytę
10. Fainą berniuką
11. Įgyti tolerancijos
12. Gyventi Londone arba Paryžiuje (Paryžius labiau prie širdies, bet prie norų sąrašo reikia įtraukti prancūzų kalbą)
13. Turėti vieną vienintelį vyrą
14. Pamatyti Indiją, aplankyti Ameriką, pabūti Japonijoj (Apie Europos šalis net nekalbėsiu)
15  Visą gyvenimą išdraugauti su G.A.M.
16. Sportuoti ir turėti gražią figūrą
17. !!!Greituoju metu perskaityti konstituciją
18. Niekada nenutraukti ryšių su tėvais :DD
19. Pažinti DAUG nuostabių žmonių ir su jais bendrauti
20. Apkeliauti Europą autostopu (neįmanoma man, bet ką gali žinoti)
21. Vienu metu pabūti dviejose vietose (įmanoma, pvz prie Vilniaus ir Kauno lentelės, krč nemoku paaiškint)
22. Turėti katiną
23. Būtinai išpildyti šiuos ir kitus norus kuriuos pamiršau!!!!
juk nedaug noriu, dar tik maždaug +77 norai :))))

  Žinot kas apsunkina gyvenimą? Iliuzijos. Mes prisikuriame jų marias, bet retos atitinka realybę. Tai kam nervinti save? Kam įtikinėti kad viskas pasikeis jei taip nebus? Gal būkim realistai? iliuzijos tik žlugdo mus.

niekas nemiršta "nekaltas" gyvenimas pisa mus visus

maybe i'm in a good mood?

  Rasti dėl ko gyventi. Kaip yra svarbu. Rask dėl ko gyventi, žmogau.
Radau. Iš tiesų radau. Bent jau trumpą laiką bus gera gyventi. Esu apsvaigusi laime. Vaikštau lyg gerai įkalus alkoholio ir esu pakilios nuotaikos. Aš džiaugiuosi beveik viskuo, nebegaliu susikaupti, viskas krenta iš rankų, nieko nespėju, nieko nemoku, tik šnibžda šnibžda kažkas, o aš jų negirdžiu. Gal ir girdžiu, bet neklausau. Dabar esu tik aš. Ir dar mažytis tu. Bet esu aš, su buteliu laimės. Geriu iš jo, kol galiu, vėliau gal kas atims jį iš manęs. juk reikia dalintis*

nepaprastai

kojų pirštų galiukai lietė nuo balkono dvelkiančią vėsą. Matyt vieninteliai jie galėjo mėgautis šalčiu, nes kūnas tiesiog degte degė. Atmerkė akis. Sunku patikėti, kad grįžo į realybę. Jos menkas kambarėlis buvo pripildytas dūmų, grindimis praeiti būtų iššūkis. Gulėjo lovoje, pasitrynė akis. Norėjo užmigti. Nepavyko. Keltis dar nesiruošė. Niekur neskuba. O ir publika dar gerai įmigusi. Visgi atsisėdo, apžvelgė krūvą kominių draugų. Norėjo rėkti, tas vaizdas ją vemte vimdė. "Kiaulės, tikrų tikriausi kiaulės." atsiduso, užuodė smarvę "ir nevalos" pridūrė.
  Šiaip ne taip nutipeno į virtuvę, į ją įsispoksojo kažkokios neaiškios akys. Žydros. Nematytos.?? Pasidarė įdomu, jai nė nerūpėjo, kad pirmą kartą matytas žmogus stebi ją, kai ji pusnuogė stovi prie šaldytuvo. Deja jis buvo gerai patuštintas,bet šį bei tą galėjai rasti. Prisėdo prie stalo. Jis dar nenuleido nuo jos akių, nemirksėdamas gėrė kavą ir gąsdino ją. Ji apsimetė nematoma, bent savo galvoje. Graužė kažkokį batono gabaliuką ir nė nepastebėjo kaip nužiūrinėja svečią. Atsipeikėjo. Gražus. jis nusišypsojo, pasirodė, kad ji kažką pajuto. Po šitiek laiko? Ta bejausmė mergaitė kažką pajuto ir nejaugi pirmasis jausmas po šitiek metų buvo meilė? Ji negalėjo patikėti savimi, dabar ją užplūdo dar ir laimė. Ji šypsojosi ir apkabino nepažįstamąjį. Jis nenustebo, apglėbė tą trapią būtybę ir rodos, nekvėpavo.