Varšuva (širdutė)

  Mano mylimų miestų sarašiuką pailgino Varšuva. Toks jaukus ir geras širdžiai miestas. Toks didelis, senoviškas, spalvotas ir skaidrus! Taip liūdna buvo jį palikti, taip negera buvo išvažiuoti.
  Tik įvažiavus pajutom puikią atmosferą. Saulė kaitino žandus, buvome išsišiepę.lig ausų. Vaikščiojau Varšuva ir jutau kaip širdis užsipildo meile šiam miestui.. Toks gražus ir tvarkingas, be šiukšlių, saulėtas. Žmonės šypsojosi, buvo laimingi. Vietinis kinas mus fotografavo, sulaukėm žvilgsnių, šypsnių, dėmesio ir kitokio gėrio. Šilti jausmai, geros emocijos dar dabar lydi prisiminus tą nuostabų miestą. Tiek gražių vaikinų, tiek stilingų merginų. Ten yra Starbucks'as į kurį nelabai buvo galimybė nueiti (liūdesys), nuostabus senovinis miestas ir daaaaaaug gražių vietų. Tiek valandų keliauti buvo verta. Nuoširdžiai tikiuosi, kad galėsiu ten grįžti.

Aikštė, kurioj prabėgo nuostabiausias laikas ir į kurią noriu sugrįžti.

Laabai gražūs ir prabangūs rūmai.

Jaukus, mielas, pats mažiausias namukas Varšuvoje ;* (vidurinis tas)

įkvėpk gyvenimo tyrumo

  Žinot, kas vis dėlto yra vienas svarbiausių gyvenimo variklių? O gi įkvėpimas. Esu pagauta jo, tad nebenuleidžiu rankų, kimbu į darbus ir jaučiuosi puikiai. Įkvėpimo paimta moku tapti pochuiste kai to tikrai reikia, jo dėka valdysim stadioną ir mesim nereikalingus kilogramus. Įkvėpimo apimta pasiekiu įvairių tikslų ir būtent įkvėpimas yra tai, dėl kurio galiu rašyti čia. Įkvėpimo kupinas žmogus yra labai apdovanotas, įkvėptas gali rengtis puikiai, pasisiūti drabužių pats, o balsingi gali kurti dainas kurių klausosi minios. Įkvėpimas mano gyvenimo kuras kurio dėka pakeičiau požiūrį į gyvenimą ir į viską žiūriu daug paprasčiau ir realiau. Šypsena mano veide dažnai yra nuoširdžios laimės atvaizdas ir savo jausmus rodyti aš visai nebijau. Žodžiu įkvėpimo apimta keisiu savo gyvenimą, bendrausiu, keisiu žmonių ratą, giliai padėsiu ant nereikšmingų žmonių nuomonės, o į lochus kurie juokiasi iš mano pokyčių žiūrėsiu kaip į kvailus, bandos jausmo apimtus nevykėlius. Gal kartais kilstelėsiu jiems vidurinį pirštą, ar nusiūsiu pasaldinto pykčio antplūdį. įkvėpimas, įkvėpimas, įkvėpimas, šimtu procentu jaučiu jį savo kraujyje ir mėgaujuosi energijos antplūdžiais.

adios, mielieji skaitytojai

paprastai ir aiškiai

  Labutis, zuikiai. Viena diena buvo ne pagal planą, kitaip tariant-sugadinta. Gerai nesvarbu, vilties dar nemažai liko, vis dar tikiu, kad ryt bus gera dienelė, Varšuva tikrai mūsų laukia trečiadienį, ketvirtadienį tikrai pamiegosi ligi dvylikos ir penktadienį tikrai gerai praleisiu laiką, šeštadienį tikrai bus labai jauku ir gera, o sekmadienis tikrai bus geras ir ramus. ačiū už viltį man, ačiū sau, kad sugebėjau nenusiminti. ačiūačiūačiū, kad kablai suglumino jus mažiau negu tikėjausi. Žinoma, kažkas pasistengė pasijuokti, bet aš atleidžiu. Turi būti tokių debilių :)

xoxo

žavinga savaitė

buhuhu. kažkoks keistas jausmas širdyje beldžias. Toks ramus ir daug žadantis. Palikau mintis ramybėje nuėjusi nuo veidrodžio, nes visas vakaras būtų griuvęs. O dabar tiesiog esu čia su far east movement ir čilinu savo paskutinėmis ramiomis sekmadienio minutėmis. Nuo dar kitos savaitės valdysim stadioną, darbų nebeatlieku paskutinę minutę, esu pilna siekių ir tikslų. vienas iš jų-istorija paversti pažymius, įgytus dar trimestro pradžioje. Trečiadienį mūsų laukia Varšuva, ketvirtadienį tinginiavimas ir mieloji žurnalistika. Pirmadienį pamatysiu seniai matytą žmogų, antradienį kaifuosiu nuo kelionės jaudulio, penktadienį siaubsim kieno nors xatą, centrą ar beleką kitą. šeštadienį tūsinsim, o sekmadienis bus rami savaitės pabaiga. adios babies,

xoxo

i want to go to hell

  Tarp eilučių griuvinėjo pavargusios mintys. Kažkieno vardai, jums neregėti ir nematyti. Ar mokat skaityti tarp eilučių? Ar mokat įžvelgti skyrybos ženklų žavesį? Ar gebat suprasti tai, kas nepasakyta? Skaitykit mielieji. Kažkur čia, tarp eilučių galite išvysti savo vardus. Ieškokit, su padidinamuoju stiklu padidinkit jums nesuprantamas mintis. Galvokit. Ieškokit. Gal rasite atitikmenų rašytame tekste? O jeigu tai ne jūs? O jeigu aš pažįstu dar bent penkis žmones tokius kaip tu? Kaip atskirti tada? reikia mokėti GERAI skaityti tarp eilučių. nes ten slepiasi giliausios mintys, paslaptys, tikrovė

Užsidėk tą kasdieninę kaukę ir pasakyk sau, kad tiki tuo kas esi.

  Išsirinkim šiandieninę nuotaiką. Kas šiandien būsime? Pochuistai, gal materialistai? Galbūt pabūti liūdesy? Hmm, o gal aš būsiu laiminga? Gerai, nesvarbu, iš pradžių kava.
  Kiekvieną dieną mes dedamės kaukę. Ir kaip žmonės gali manyti, kad pažįsta tave kai pats nelabai žinai kas esi? Dažniausiai tu esi tik tai žmogus. O gal net labiau rudeninis lapas plaikstomas šiaurinio vėjo. Jei jis tave nublokš tarp metalistų, imsi mėgti būtent tai. Jeigu tave mestelėtų į Barbių namą, nepastebėtum kaip rožinė taptų tavo kasdienine spalva. Kokie silpni mes esame. Rankinėje, kišenėje, kuprinėje ar kitoje sau patogioje vietoje nešiojamės krūvelę kaukių. Šviesių, gražių, linksmų, liūdnų, piktų, griežtų, pasitikinčių ir kitokių. Taigi, kaip kiti gali manyti, kad pažįsta tave, jei tu nežinai kas esi. Jei tu net pats jauti kaip greitai kinta tavo nuomonė ir kaip draugų rate neberandi tikrų. Ir kaip atrandame tikrus draugus jei visi mes esam dirbtini. Kažkieno kopijos. Kieno?

xoxo

Martinis su ledukais, spraitu, citrina

  Martinis-jį pilame pasimėgaudami, iš lėto stebėdami tą švelnų skaidrų skystį. Jis užglaisto mūsų rūpesčius, leidžia pasimiršti ir atsipalaiduoti. Tai tarsi smėlis padengiantis ledą ir apsaugantis nuo problemų (deja, kuriam laikui)
  Ledukai-juos dedame į bėdų užmarštį, norėdami tas problemas užšaldyti. Ledukai panardina tas bėdas giliai ir šaldo jas, neleidžia ištirpti.
  Spraitas-truputis saldumo karčioms problemoms išvaikyti, saldiklis skiedžiantis tą pertusino skonio gėralą.
  Citrina- saulės spalvos, rūgšti, nesusitaikanti su saldikliu, truputį panaši į jį ir grąžinanti į realybę-susiraukiame. Juk panašiai ir su gyvenimu

čia nieko blogo nepagalvoja nieks, kk?

xoxo

ir kaip jautiesi? ant laimės matydamas užrašą "rankomis neliesti"

  Ne, visai nesvarbu, kad stoviu laimės šešėly. Kad ji nusisukus į saulę, žvaigždes, žodžiu ten kur manęs nėra. Ne, visai nesvarbu, kad man lyg ir kažko trūksta ir kad kiekviena diena kaip atokvėpis "viena diena mažiau". Aš labai skubu. Skubu pabėgt iš šios aplinkos, galbūt aš rasiu savo laimę kitur.
  Būti nepripažintam yra skaudu, bet būti nepripažintam dėl kito kaltės, savotiškai garbinga. Atsėdi šešėly, vietoj saulės degi lemputes, ištveri ir išlindus sublizgi visokiom laimės spalvom. Nusimeti visus tamsius drabužius ir varžančią tylą, atveri save pasauliui ir gali ramiai ištarti: aš pabėgau. Niekada nebėgau nuo savęs, bet dabar pabėgau. Žinai ką? ir vėl ne nuo savęs. o nuo jų - nuo šlykščių dviveidžių žmonių.
  Atmerkiu akis, atodūsis nuaidi garsiau nei maniau, "nedaug beliko, nepilni trys mėnesiai ir viskas bus kitaip" su šia mintim užmiegu, pabundu, valgau, gyvenu.

paskęskit. oi atsiprašau, juk šūdai neskęsta

xoxo

trupinėliai nuo dienos torto

  šiandien buvo traaagiška, bet pradžiugino katedros aikštė. ten pilna riedlenčių, primena vasarą. gal tik kavos trūksta ir dar saldainių ir dar kad galvos nebeskaudėtų ir dar dar dar. žodžiu viskas tiesiog nuostabu nepaisant to kad su*ista

(Dėjau kad klounas spokso)

dar kelios minutės pokalbio su "stilius" žurnalo žurnaliste, visai smagu, mūsų tašės panašios, turėčiau džiaugtis, bet ta galva..

laimės perteklius lygu liūdesys?

Visada norėjau, kad laimė taptų mano kasdienybė, sekiotų kaip šešėlis ir kad nereiktų jos šauktis įvairias būdais.
  Tai va. Aš labai norėjau, kad dalykai kurie vyksta kitiems beveik kasdien, nekeltų laimės šiurpuliukų ir būtų beveik mano rutina. Norėjau, kad tai taptų savaime suprantamu dalyku, kuriam nereikia išskirtino džiaugsmo, susikaupimo ar pasišventimo. Norėjau gyventi taip nuostabiai, kaip atrodo gyvena kiti. Ir žinoma, visi turi savų problemų. Tie, kuriems pavydi gyvenimo turi įvairių problemų kurios mums atrodo niekai, bet jiems, įpratusiems taip gyventi, tai tikra katastrofa. Taigi aš net nebežinau, kas geriau ir kaip viskas turi būti. Juk jeigu nebeturėsiu dalykų kurie man kelia šiurpuliukus, džiaugsmą laimę ir visus kitus malonius jausmus, nebūsiu laiminga. Teks ieškoti kitų būdų savo laimei išgimdyti ir manau tai bus sunku. Būsiu paskendusi keistose problemose be išeičių ir mano laimė virs didžiu liūdesiu. Taigi.. Gal tegu mano laimė netampa rutina, nes po kurio laiko tai virs liūdesiu.

palieku jus pasamprotauti apie šią maklevonę, xoxo

velniop viską

paskandink savo ego, šiukšliadėžėj palik savo principus, leisk suvažinėti tavo pyktį. Parduok velniui savo sielą ir numirk.
  Velniop viską. Velniop lietų. Velniop blogą nuotaiką. Velniop namų darbus. Velniop surūgusius snukučius. Velniop gyvenimą gadinančius žmones. Velniop skausmą. Velniop liūdesį. Velniop ašaras. Velniop pavydą. Velniop melą. Velniop kerštą. Velniop tylą. Velniop šaltį. Velniop!
  Įsileiskime į save truputį tyrumo, pravėdinkime savo sielą šypsenomis ir meile. Atnaujinkite interjerą juoku ir staigmenomis, praturtinkite savo gyvenimą gerais draugais. Išsivalykite kaip dulkes nereikalingus žmones ir nusivalykite nuo savęs per metus aplipusį purvą. Nusipirkite šviežio gerumo ir trapaus įsimylėjimo. Įsigykite širdies virpesio, pažadinkite nuoširdžius jausmus. Nugalėkite save.

pavasaris. xoxo

tiesa

  Man patinka tiesa. Žinoma, dažnai ji gali skaudinti, bet nors ir sunku tai suvokti, mums nuo to geriau. Jei sužinome, kad nepatinkame tam žmogui, kuris patinka mums, juk skauda. Gal verkiame, gal skandiname tai alkoholyje, bet išstumiam tą žmogų iš širdies ir tai daug geriau nei tempti gumą kol mūsų naivi galva suvoks realybę ir tada graušimės dar stipriau. Jeigu mums pasako savo nuomonę apie mus, mes įsižeidžiame, bet nebereikia tampytis su veidmainiu žmogumi, leisti laiką veltui. Jei sužinome apie draugių melą ar baisų poelgį supykstame, bet jei sugebame atleisti širdyje būna daug ramiau, o jei ne, suvokiame, kad tai nebuvo tikrai jūsų draugai. Tiesa tai toks dalykas, kurį sugeba sakyti ne visi. Tai toks dalykas kuris gali priversti mus juoktis, verki, gėdytis ar žavėtis. Tai vienas iš gyvenimo prieskonių kuris labiau yra prieskonių mišinys. Gerbiu žmones mokančius ja naudotis ir gebančius iškepti su ja skaniausius pyragus.

panelė tiesos mylėtoja, xoxo

kažkas šešėly

  Nusižudyk,pasikark,nekvėpuok,uždusk,pasipjauk,nusišauk,paskęsk,badauk,užtrokšk,išnyk.
Kasdieninę simfoniją groja grakštus smuikas. Kažkur giliai, namo gale girdisi silpni jo garsai. Lazdele užkabintos stygos aimanuoja ir sukuria dramą. Stygos po truputį nustoja virpėti, klausosi, ieško atsakymo, paguodos į savo aimaną. Tyliai ir ramiai pasigirsta pianinas. Švelni jo melodija nubloškia tylą, kaip jūros banga nubloškia ją į krantą. Stygoms ramu, jos tyliai suvirpa tarsi dėkodamos. Užgroja fleita. Savo nuostabia lygia melodija užpildo visus tamsius namo kampelius. Tuščios, tik oru pripildytos erdvės paskęsta garsuose.
  Ir čia pasirodo kolonėlės. Jos dreba, klykia rėkia "my love is revolver! i just came to say hello! and i never felt this way before!" klasikiniai instrumentai susigėsta. Susigūžia į kampą ir tyli. Garsi kolonėlių muzika užkariauja erdves. Sienos įtrūkinėja, grindys apsineša dulkėmis, gėlės nusidažo įvairiomis spalvomis. Juodai baltos sienos tampa nepastebimos.
  O ką veikia smuikas, pianinas ir fleita? Išlieka savimi. Užsidaro sandėliuke ir draugiškai traukia savo melodiją. Pamiršta visas problemas, kalbasi, tyli, guodžia. Kartais klausosi kolonėlių, kai įsiskausta galvą pradeda niūniuoti švelnią, jų buvusį gyvenimą primenančią melodiją. Instrumentai grįžta. Išmeta kolonėles, išsivalo dulkes, nuplauna spalvas.

  Nesikišk į mano gyvenimą. Mano gyvenimas-mano taisyklės.