minčių kratinys

  Tiesa visada išlenda į dienos šviesą. Ji tokia smulkutė ir turi mažas kojytes, kad pralenda pro visų durų tarpelius. Medinės, šarvinės ar kokios bebūtų. Ir žmonės visgi nusiima savo kaukes. Jie pagaliau pripažįsta savo klaidas,o gal net sugeba atsiprašyti. Kai kurie net mėgsta pasiaiškinti, bet jų nelaimei tai nekeičia fakto.
  Smagiausia yra stebėti tavęs nemėgstančių žmonių žvilgsnius. Jie atrodo tokie veriantys ir laksto nuo galvos iki kojų. Tada ateina nepasitenkinimo banga, o gal net pavydo ir gali garantuoti, kad pikti žodžiai pasiekia tų žmonių draugų ausis. Tada ataidi juokas ir pašaipos, tik jie nesupranta vieno dalyko- tau pochui.
  Ir dar. man labai patiko mūsų mokyklos apibūdinimas-visi viską girdi, bet patys nemato.

  Stotelėje sėdėjau viena. Vienas kitas praeidamas atsisukdavo į mane ir įbesdavo keistą žvilgsnį. Gal šiandien nevažiuoja autobusai? Pasidarė žvarbu. Apsikabinau kelius. Kelintą dieną tavęs ieškau? Nežinau. Apsigaubiau šiltais prisiminimais. Man nebebuvo šalta. Atrodė, kad nebėra manęs stotelėje. Atrodė, kad esu prisiminimuose, ir kad to, kas čia vienui vienas dreba, nėra. Atsipeikėjau, kažkas purtė mane tvirtai suėmęs už pečių ir išsigandęs klausė ar man viskas gerai. Atsakiau, kad taip, bet niekaip nesupratau kodėl aš guliu ant asfalto. Paprašiau palikti mane ramybėje. Keista, bet paliko. Stengiausi įveikti žemės trauką ir atsistoti. Bet mintyse iššokai tu. Draskei mano smegenis ir liepei pravirkti. Pabudo principai. Atsistojau ir pradėjau rėkti, keista, be neišleidau nei garso. Trenkiau galvą į stotelės sieną ir susmukau.

atodūsis

  Liūdnas kavos puodelis garuojantis tuščiame balkone. Mažas staliukas ir dvi kėdės. Viena aš. Bloga nuotaika užšaldė mano kūną. Kiekviena kūno ląstele jaučiu skausmą. Skauda dabartį. Jaučiu griausmingus atodūsius iš praeities. Skruostais rieda ašaros. Ne pirmą ir ne paskutinį kartą. Kalbu, viena kalbu. Kalbu garsiai. Draugu tapęs puodelis niūriai garuoja. Praeiviai keistai žiūri į mane ir stebisi mano bendravimu. Aš diskutuoju. Su savimi. Kas man yra? Aš negaliu pasakyti. Pavasarinis ilgesys, o gal širdies gilumoje pagaliau ištirpo varvekliai?

susitvarkyk savo gyvenimą, o tada mokyk kitus

  Nustokit gręžiotis į kitų žmonių praeitis, į jų klaidas ir gyvenimus. Nustokit smerkti kitų poelgius, gyvenimo būdą, tikslus. Iš pradžių įkvėpkite ir nurimkite. Išvalykite savo mintis ir pažiūrėkite į save iš šalies. Ką jūs pasiekėte? Ką padarėte? Kiek kelio nuėjote? Kaip jūs atrodote? Apžiūrėkite savo klaidas, požiūrį, elgesį ir paklauskit savęs "ar galiu smerkti aplinkinius?". Ir tik tada kai įsitikinsite, kad jūs esate tobulas merkite kitų gyvenimus, jų problemų ryšulius, tyčiokitės, bet tik tada kai susitvarkysit save.

kadanors juk atsiras žmogus kuris pamils tave su visais tavo trūkumais.

  Stovėti ant bedugnės krašto. Ir žiūrėti į rytojų. Kaip saulė leidžiasi. Tylėti ta pačia kalba. Kvėpuoti tuo pačiu ritmu. Žiūrėti ta pačia kryptimi. Ir paslapčiomis žiūrėti į tave. Širdyje gėrėtis ir trykšti iš džiaugsmo. norėčiau

friday

Juk buvo smagu. Šiandien buvo smagu. Nepaisant trukdžių, nuobodžių minučių buvo smagu. Kodėl? Nes aš jus myliu. Nes jūs esat viskas ką turiu. O čia, mūsų šedevras kurio nepatartina valgyti daug :D

 

Jūs matote tą patį ką ir mes? Štai kaip jis atrodė praėjus pusvalandžiui po kepimo. Įdėjom visiškai lygų. ABADONAS

O čia mes jį po biškį dorojam, gaila susiliejo nuotraukos kur jis visas su šokoladiniu glaistu :D

klegesiai

Ar tu dar čia? Šnabždu. Tu negirdi. Ar būsi rytoj? Apsimeskime, kad viskas bus gerai. Kad liks taip, kaip dabar. Kad bus geriau. Tai nesibaigs. Ištark tai. Nesibaigs.Ašaros kaupiasi grioveliuose akių. Juk tu dar liksi čia, tu būsi dar šalia. Prisiminimuose veidų tik tavo bruožus įžiūriu. Aš nežinau, kur būsi tu. Bet būsiu aš kartu.
  Atsistoju ir juokiuos, šaukiu likimui, tau, gyvenimui, tiesiog šaukiu. Su paskutiniu dūmu tavo akis išpūst iš prisiminimų noriu.

tas neaprėpiamas pasaulis

  Dar kai buvau visai mažytė ir su dideliu noru augti, pamatyti ir patirti džiaugiausi visokiais dalykais. Man patiko stovėti ant aukšto kalno ir stebėtis kokie maži žmogučiai ten, apačioje. Džiaugiausi viskuo. Kad gavau ledų, kad dabar savaitgalis ir visa šeima namie, kad darželyje pusryčiams nedavė nekenčiamos košės. Aš buvau laiminga. Ir teisingai sakoma, kad geriausias dalykas žmogaus gyvenime yra vaikystė. Jis džiaugiasi viskuo ir nežino kaip skaudu kartais gali būti, koks neteisingas šis pasaulis ir kiek apink daug melo. Mes pažinojome tik tiesą, nuoširdumą, meilę ir kitus gerus jausmus. Susipykdavome tik dėl žaislų, bet viskas išsispręsdavo, nes kiti padėdavo rasti kompromisą. Kai buvome maži, viskas buvo taip paprasta, gražu ir spalvota. Rudenį daug lapų kuriuose gali šokinėti, žiemą sniego kalnai nuo kurių gali čiuožinėti, pavasarį daug balų po kurias mamos išprašius galima braidyti su botais, vasarą ežerai prie kurių vežasi šeima ir gal dar jų draugai kurie su tavimi žaidžia. Bet mes augame. Ir vis labiau pažįstame pasaulį.
  Dabar jau einame į mokyklą. Pažįstame konkurenciją ir neteisybę. Pajuntame kaip skauda jei draugai tave palieka, bet visa ta "katastrofa" labai greit išsisprendžia. Mus guodžia visi aplinkiniai, taiko draugai ir randame visokių sprendimų barniui išspręsti. Nes viskas dar labai paprasta. Šokinėjame šokdyne, žaidžiame lėlėmis arba žaidžiame mašinytėmis ir kibiname mergaites. Viskas dar taip lengva, tik mes to dar nesuprantame.
  Pabaigę pradines klases kylame aukštyn. Dar daugiau naujų veidų, dar daugiau konkurencijos ir blogų jausmų. Visi stengiasi pasireikšti, atkreipti į save dėmesį, pelnyti populiarumą ar tiesiog būti pastebėti. Bet dar nesuprantama, kad visa tai taip kvaila ir kas laukia mūsų vėliau. Štai ir šešta klasė. Manau viskas prasideda nuo jos. Mes kopijuojame vyresniųjų aprangą, daugiau laiko skiriame savo išvaizdai, susidaro įvairūs būriai klasėje ir konkurencija padidėja dar labiau. Kovojame dėl savo vietos, dėl draugiškumo dėl populiarumo, dėl mokytojų meilės, esame tokie šlykštūs žmonės. Varome ant savo draugų, taip, netgi ant tų kuriuos laikom "geriausiais". Žodžiu pats nesąmoningiausias laikotarpis. Septintoje klasėje viskas labai panašiai, bet ramiau, visi lyg ir atranda savo vietas, labiau pažįsta garbę ir orumą. O štai vėliau viskas kiek kitaip. Labiau vertiname savo draugus, stengiamės ant jų nevaryti, pykstamės dėl svarbesnių dalykų ir laisvalaikis kardinaliai pasikeičia. Beveik kasdienybe tampa cigaretės, savaitgalių dievaičiu-alkoholis ir mūsų  pasaulėžiūra visai kitokia. Štai taip ir kylame. Kadangi viso kito dar nepatyriau, o tik maždaug galiu nusakyti kas būna vėliau ties čia savo užrašą ir baigiu. Tikiuosi pakilsime iš svaigalų liūno, atrasime gyvenimo draugus ir pamiršime intrigas. Aš tik tikiuosi.

xoxo

lėk,lėk,lėk,gyvenime pralėk man pro akis

  Atmerkė akis. Ji gulėjo prie jūros. Rankoje vyno butelis, tuščias. Kažkas sėdi šalia. ??? nepajėgė pabusti, vėl smigo į miegą.
Dabar jau visai pabudo ir atsisėdo, kažkas vis dar buvo šalia. Saulė spigino akis, tad ji negalėjo atsimerkti. Prisiminė, kad gali kalbėti:
-Kas tu?-gergždžiantis balsas pasiekė nepažįstamojo ausis.
-Kaip tai kas?-nervingai atsakė.
Mintys, mintys, mintys sukosi jos galvoje. Jau buvo pamiršus ką reiškia galvoti. Balsas nepažįstamas. Tai kas jis galėtų būti ir kodėl jis sėdi šalia? Įstengė atsimerkti. Ji gulėjo ant kažkokio pledo ir daug toliau nuo jūros nei užmigo.Krūptelėjo. Galvą persmelkė nežmoniškas skausmas. Pažiūrėjo į butelį rankoje ir kiek pajėgė toliau sviedė.
-Tu susižalojai kelį.
Apžiūrėjo koją. Kelis buvo sutvarstytas.
-Ačiū.
-Ką tu čia veiki viena? Atrodai labai jauna.
-Kaip tai ką? Geriu,-piktai atsakė. Bet tuoj pat sušvelnino balsą ir pasiteiravo antrąkart:
-Kas esi?
Ji apžiūrėjo vaikiną ir prieš akis išlindo kažkoks vaizdas iš praeito vakaro. Ji su juo kalbėjosi. Jie eina gatve. Ji vos pavelka kojas, nusiima aukštakulnius ir eina jūros link. Išsigandęs nepažįstamasis slenka jai iš paskos. Atmintis išsenka.
-Kodėl tu čia?
-Kad tu dar būtum čia.
-Kaip mes čia atėjome? Pamenu, kad gulėjau visai palei krantą.
-Taip. Kadangi rėkei ir mušei mane, nubėgau paimti pledo. (Jis šypsosi, šypsosi, gražiai šypsosi) -Kiek tau metų?-išsigandęs paklausia.
-Šešiolika,- nė nemirktelėjusi atsako.
-Tai dar nieko baisaus, einam.
-Kur?
-Su tavim nors ir į pasaulio kraštą,-pasišaipė ir išmetė šelmišką šypseną.
-Nejuokinga,-pasakė traukdama iš rankinės veidrodėlį. Vaizdas buvo klaikus, bet ne toks klaikus kokio tikėjosi. Dabar šypsojosi ji.

trapu

  Ne ne ne, užmerk akis. Ir nekalbėk man apie meilę. Viskas ištirpo, galbūt šėšėliuose yra vilčių likučių, o jie? Kaip jie? Jie apdrabstyti purvais, kaip vėlyvo pavasario sniegas.
  Pabelsk į langą. Išgirsk dūžius, štai, ir mano širdies virpesys nublanko. Atmerk akis, įkvėpk ir pravalyk plaučius ant tave veido lūpos šoka tango.

įspūdžiai po bėgimo

Apibėgom rajoną, šeškinė-fabijoniškės.
Savijauta?
Esu šlapia, bet laiminga.
Dar negalim ilgai ir ištisai bėgti.
Jaučiu išvalytus nuo oro plaučius.
Jaučiu kojas :D
Myliu bėgti.

  Vis girdžiu, kad darau blogai. Bet dar niekas nepasakė kaip daryti gerai.

Tau

  Visi mes esame kažkas, nes kitaip tiesiog negali būti. Nuo pat gimimo mes esame kažkas.
Tik gimę esame visas pasaulis mus auginantiems tėvams, laimės šaltinis rūpesčiu pertekusiems seneliams, esame vaikai kurių kaprizai priverčia parduotuvėje kitus nusišypsoti. Kiek paaugę esame tai, kuo tėvai nori didžiuotis. Jie seka kiekvieną mūsų žingsnį ir didžiuojasi mūsų pasiekimais. Galbūt mes esame ne tik sūnus, ar dukra, anūkė ar anūkas, galbūt dar esame sesė ar brolis, o nepamirškime ir draugas. Tai jau mūsų gyvenimo dalis, pasiekimas ar net tikslas. Nes būti geru draugu ne taip jau ir paprasta kaip galėtų atrodyti. Mes esame autoritetai. Taip, kad ir kaip nusistebėtumėt visi turi slaptus šnipus kurie žiūri į jus kaip į idealus, jūs to tiesiog nežinote. Kiek turite internetinių gerbėjų? Visi ant rankų pirštų negalėtumėte suskaičiuoti. O tai jau dar šis tas. Visi mes turime talentą, o tu tikrai turi talentą rašyti. Gali sakyti ką nori, galvoti ką nori, bet aš laikausi savo. Tu juk nesi vergas, kaip minėjai. Esi laisvas žmogus kuris gali pasirinkti kaip gyventi pats. Reikia noro, nusiteikimo ir dar kartą noro. (Ar tu turi noro?) Mes esame mokiniai, nepažįstamieji, esame vieninteliai, nepakartojami individai. Esame žmonės su savomis mintimis kurios yra daug vertos, tiesiog ne visi mėgsta jų klausytis. Visi turime principus, idėjas, visi kažko siekiame, norime, kažkuo tikime. Vien tai, kad mes esame žmonės pasako, kad esame kažkas.

tema:gyvenime eik velniop

  Pauostyk orą. Bekvapis. Gali tik kvėpt, iškvėpt, nieko nepajausi. O tavo širdis? Nejaugi ji taip pat nepajudės kaip tavo uoslė tam bekvapiam ore?
  Kiekvieną rytą skundžiamės rutina. Keikiame žadintuvus, mokyklą, susiraukusius snukius ir jų pečius stipriai kabinančius mūsų pečius. Nervinamės, kiekviena nervų ląstele jaučiame įtampą, galbūt kiek drebame ar apgailestaujam. Ir vėl keikiam rutiną. Mokyklą, mokslus, mokytojus, bendraklasius. Ir vėl pykstame, pykstame, kad nespėjame, kad nepavyksta, kad nebėra noro. Rėkiame, rėkiame ant draugų, galbūt visai net nekaltų. O kur padėti nervus? Kur padėti tą virpinantį jausmą kurį sunku sutvardyti? Kurį sutvardome tik tais prie tų, kur reikia tą daryti. Aš nežinau, nieko nežinau. Maišausi į rutiną, bandau įkvėpti oro, pajausti jame kvapą, bet nejaučiu. Viskas mane įtraukė tarsi viesulas ir aš nebegaliu judėti. Žiopčioju kaip žuvis ir gaudau orą. Dustu, kraštutinėmis priemonėmis veju liūdesį, nerimą, pesimistiškas mintis. Kvėpteliu, iš ties, kartais pajuntu kitokį kvapą. Gal šviežios prancūziškos bandelės, o gal tradicinių itališkų spagetti? (mokėkite skaityti tarp eilučių)

Gyvename vieną kart, arba gyvenimas trumpas, arba vėl-gyvename vieną kart

Taigi, menki ir nemenki dalykai kuriuos noriu (ir manau padarysiu) padaryti per savo gyvenimą:
1. Parašyti knygą dienoraščio forma
2. Padailinti nosytę :D
3. Turėti labai profesionalų fotoaparatą
4. Paskraidyti parašiutu
5. Turėti mėgstamą +gerai apmokamą darbą
6. Turėti gražų namą
7. Gerai išlaikyti 12os klasės egzaminus
8. Gerai pasirinkti darbą
9. Turėti gražią mergytę
10. Fainą berniuką
11. Įgyti tolerancijos
12. Gyventi Londone arba Paryžiuje (Paryžius labiau prie širdies, bet prie norų sąrašo reikia įtraukti prancūzų kalbą)
13. Turėti vieną vienintelį vyrą
14. Pamatyti Indiją, aplankyti Ameriką, pabūti Japonijoj (Apie Europos šalis net nekalbėsiu)
15  Visą gyvenimą išdraugauti su G.A.M.
16. Sportuoti ir turėti gražią figūrą
17. !!!Greituoju metu perskaityti konstituciją
18. Niekada nenutraukti ryšių su tėvais :DD
19. Pažinti DAUG nuostabių žmonių ir su jais bendrauti
20. Apkeliauti Europą autostopu (neįmanoma man, bet ką gali žinoti)
21. Vienu metu pabūti dviejose vietose (įmanoma, pvz prie Vilniaus ir Kauno lentelės, krč nemoku paaiškint)
22. Turėti katiną
23. Būtinai išpildyti šiuos ir kitus norus kuriuos pamiršau!!!!
juk nedaug noriu, dar tik maždaug +77 norai :))))

  Žinot kas apsunkina gyvenimą? Iliuzijos. Mes prisikuriame jų marias, bet retos atitinka realybę. Tai kam nervinti save? Kam įtikinėti kad viskas pasikeis jei taip nebus? Gal būkim realistai? iliuzijos tik žlugdo mus.

niekas nemiršta "nekaltas" gyvenimas pisa mus visus

maybe i'm in a good mood?

  Rasti dėl ko gyventi. Kaip yra svarbu. Rask dėl ko gyventi, žmogau.
Radau. Iš tiesų radau. Bent jau trumpą laiką bus gera gyventi. Esu apsvaigusi laime. Vaikštau lyg gerai įkalus alkoholio ir esu pakilios nuotaikos. Aš džiaugiuosi beveik viskuo, nebegaliu susikaupti, viskas krenta iš rankų, nieko nespėju, nieko nemoku, tik šnibžda šnibžda kažkas, o aš jų negirdžiu. Gal ir girdžiu, bet neklausau. Dabar esu tik aš. Ir dar mažytis tu. Bet esu aš, su buteliu laimės. Geriu iš jo, kol galiu, vėliau gal kas atims jį iš manęs. juk reikia dalintis*

nepaprastai

kojų pirštų galiukai lietė nuo balkono dvelkiančią vėsą. Matyt vieninteliai jie galėjo mėgautis šalčiu, nes kūnas tiesiog degte degė. Atmerkė akis. Sunku patikėti, kad grįžo į realybę. Jos menkas kambarėlis buvo pripildytas dūmų, grindimis praeiti būtų iššūkis. Gulėjo lovoje, pasitrynė akis. Norėjo užmigti. Nepavyko. Keltis dar nesiruošė. Niekur neskuba. O ir publika dar gerai įmigusi. Visgi atsisėdo, apžvelgė krūvą kominių draugų. Norėjo rėkti, tas vaizdas ją vemte vimdė. "Kiaulės, tikrų tikriausi kiaulės." atsiduso, užuodė smarvę "ir nevalos" pridūrė.
  Šiaip ne taip nutipeno į virtuvę, į ją įsispoksojo kažkokios neaiškios akys. Žydros. Nematytos.?? Pasidarė įdomu, jai nė nerūpėjo, kad pirmą kartą matytas žmogus stebi ją, kai ji pusnuogė stovi prie šaldytuvo. Deja jis buvo gerai patuštintas,bet šį bei tą galėjai rasti. Prisėdo prie stalo. Jis dar nenuleido nuo jos akių, nemirksėdamas gėrė kavą ir gąsdino ją. Ji apsimetė nematoma, bent savo galvoje. Graužė kažkokį batono gabaliuką ir nė nepastebėjo kaip nužiūrinėja svečią. Atsipeikėjo. Gražus. jis nusišypsojo, pasirodė, kad ji kažką pajuto. Po šitiek laiko? Ta bejausmė mergaitė kažką pajuto ir nejaugi pirmasis jausmas po šitiek metų buvo meilė? Ji negalėjo patikėti savimi, dabar ją užplūdo dar ir laimė. Ji šypsojosi ir apkabino nepažįstamąjį. Jis nenustebo, apglėbė tą trapią būtybę ir rodos, nekvėpavo.