skaitau senesnius pranešimus ir gailiuosi kad palikau šitą blogą, čia jaučiuos kaip namuose, o tame lyg laikinai išsinuomavusi butą..čia jauku ir šilta ir ir ir..tiek visko prikaupta, bet ne, šiam dalykui sakau NE, per daug nereikalingų žmonių, o kas nori gauti naujesnį, tiesiog rašykit, jis vis dar viešas, bet labiau apsaugotas nuo netinkamų asmenų:) pasiilgau jūsų, o statistika nenustoja stebinti, jūsų A

Pzdc, nenaudoju šito blogo o peržiūrų 70. WHATAFAK?

Agnė persikėlė į kitą blogą, nepykit, bet duosiu tik keliem pažįstamiem žmonėm ir jis labiau skirtas bus nepažįstamiesiems, kad galėčiau laisvai rašyti ką noriu ir ką būtent manau;)

GREIT PRISIPAŽĮSTA TAS KURIS KIEKVIENĄ DIENĄ SKAITO SENESNIUS MANO PRANEŠIMUS, duosiu bučkį:*

žinau kad padarytum bet ką už drąsos lašelį leidžiantį mane užkalbinti
tas jausmas, kai jauties valdovu.visos žemės.
-----------------------------------------------------
o tu k** s*** b*t. tas ledinis čiuveliz su Patisono veidu 4okas, žlugo viltys

būk mano, prašau, nes mano akys tave surys

I WANNA KNOW YOUR NAME

jei nerėkiu, neverkiu ir nemėlynuoju, dar nereiškia, kad man nesunku

apologise

gyvenu nekaip.
ankstus rytas: skubėjimas,bėgimas
diena:mokslai
popamokinė dalis: reabilitacijos
poligonininė veikla:skubėjimas, namų darbai
tai atsiprašau,kad nerašau, myliu visus:*

ties riba

ir kartais aš jaučiuosi tokia vaikiška. kai paskaitau savo blogą su vimdančiai saldžiomis mintimis. kokia silpna kartais jaučiuosiu, nes niekas, net aš pati negaliu suprasti. ir kaip erzina, kai mintys skrieja neįsivaizduojamu greičiu ir iš milijono žodžių lieka paprasčiausi, kuriuos lengviausia tarti. čia. aš juos palieku čia. ir kai galvoji kad pasivytum saulę savo mintimis tu ją pralenki, ir nuskrendi kur kas aukščiau. ties amžinybės riba. sunku galvoti vieną, tiksliau vienaip, nes per greit galvoju, o daryt kitaip. per sunku. per sunku būti savim. viskas per realu ir per skausminga. ir aš negaliu neverkt. kaip mažas vaikas apsikabinęs kelius, kramtantis lūpą ir užliejantis akis. tiesiog aš negaliu to sustabdyti. aš negaliu būti tokia kokia noriu, nes aš tiesiog esu. tiesiog esu aš. ir aš noriu išsipasakot visą gyvenimą kažkokiam žmogui. ir lyg niekur nieko nueiti. aš noriu turėt draugą, kuris būtų mano minčių dienoraštis, o aš jo. aš noriu. kažko. visko. aš noriu būti kitas žmogus. aš noriu, noriu pasikeisti. noriu būti poxuistė. veidmainė.kalė.savanaudė. nepamirškit, kad už kalėjimo grotų "sakyk man tiesą, man px" slypi "aš paklausysiu ir galvosiu dar savaitę, verksiu vėliau" ir skausminga žinoti kas blogai, bet negalėti pakeisti. nes mes per trapūs gimti iš naujo, per daug realūs. aš smingu. savo galvoje mintyse.ašarose kurių nėra ir laukiu peties. suprantančio daugiau nei aš pati apie save. myliu,visus
----------------------------------------------------
ir dar norisi rašyti. rašyti viską ką pagaunu mintyse. gaudyti save pačią. kas liks iš šių eilučių? kas skaitys šiuos blevyzgojimus? kam bus įdomu? niekam. tik man. nors net nežinau. skausminga. viskas man taip skausminga. kiekvieną akimirką lipti per save, klausti kas esu ir veidmainiauti su veidmainiavimu. aš jaučiuos tokia maža ir visiškai nieko nereiškianti. baisu tai, kad tai tiesa. baisu, kai verkiu ir skauda, bet nežinau kodėl. baisu žinoti, kad esi beprotė, nors nesi. baisu baisu baisu. ašaros tvenkiasi, bet bus nuramintos, dar daug bus laiko pasireikšti mielosios. dar bus. nesinori sustoti. noriu kalbėti kalbėti kalbėti. kad kas suprastų. bet niekas nesupras. nuryju gniužulą. ir vėl tas skausmas dėl nieko. nieko neįvyko, nieko nenutiko. kas aš? kas aš be to kraujo ir odos ir kaulų? kas aš? niekas. kažkas nematerialaus, bet egzistuojančio. ties amžinybės riba. noriu padėt tašką ir nustot mastyt, bet mintys tik pasilies dideliu greičiu upeliais taip nerišliai ir sunkiai, kad bijau. nenoriu dėti taško, nes kol rašau, nejaučiu ką mąstau. viską rašau ir tiek. nieko nejaučiu. bet. kaip koks chronometras pasipila mintys. privalau sustoti,nes vis tiek teks.

Nes visam pasauliui norėčiau paskelbti: GYVENU gerai.

  Na ir tai būtent reiškia, kad aš ne tik gerai, bet dar ir gyvenu. Kaip jau ir sakiau M, jaučiuosi lyg žuvis patekusi į naują, gražų, nuostabų akvariumą. Žuvys čia visai kitokios, o ir dugnas visiškai šviesus. Jei iš tiesų, tai nebe pamenu kada paskutinį kartą mokykloje jaučiausi taip komfortabiliai.  Kaip keista tiesiog eiti koridoriuje ir nebijoti, kad tave apkalbės, nesitikėti jokios replikos ar pamatyti taip nekenčiamų veidų. Kaip gera tiesiog kalbėtis, tiesiog juoktis ir tiesiog jaustis GERAI. Kaip nesveikai gerai yra tai, kad nereikia pavargti nuo įtampos klasėje ir mąstymo "ko nedaryti". aš tiesiog esu beprotiškai laiminga.
  O ir nemokykliniame gyvenime sekasi gerai. Vis daugiau naujų veidų, pažįstamų, plotų. Viskas eina tiesiog nuostabiu ratu kuriuo nesinori nustoti eiti, viskas taip nepaprastai smagu. Gyvenimas plaukia tinkama vaga kur akmenų ir šiukšlių beveik nėra. Žinoma tai tik pradžia ir žaidimas neprasidėjo, bet aš neperšokus griovio sakau op.

jūsų, A xo

biški suvėliau:DD

bie my darling'11

  Su liūdna gaidele skelbiu vasaros pabaigą. Protas dar menkai priima šią informaciją, o širdis siunčia nervingus virpuliukus. Mintimis perbėgu vasaros įvykius. Žavu,įsimintina. Šito ir norėjau. Ir tikrai labai džiaugiuosi. Ne viskas buvo gera ir tobula, bet buvo nepamirštama. Pripažįstu, džiaugiuosi, kad daug kas baigėsi. Tik vasara galėtų būti truputėlį ilgesnė... (atodūsis) Na, bet manęs laukia naujas gyvenimo etapas-nauja aplinka, nauji žmonės, naujas skyrius mano gyvenimo knygoje...
  Topine vasaros istorija žinoma tapo tas mažas mielas keturratis kuris atnešė mano vasarai kitokį atspalvį. Su šypsena veide prisimenu jį, tą keliuką ir laukus kuriais vairavau. Tą vėją plaukuose ir nepakeičiamą garsų juoką. Tą jaukią terasą ir du savotiškus vaikinus. Prisimenu tas jaukias valandėles ir išsiplepėjimus su G ar kitomis draugėmis. Stovyklos akimirkos, jūros vaizdai, ir nepamirštama Ariogala. Skirtingų rūšių publika ir aplinka. Ir tikrai daug visko.
  Pagaliau susikaupiu ir su "make me wanna die" daina atsisveikinu su vasara. Nepamirškit manęs, jus mylinti A xo

dabartinės nuotaikos

[Jūs] nu nx

        man eik vodkos

        reik*

[Gabija *************]
       aš tą patį vakar galvojau ;D

kažkas prieš ašaras

  Kaupiasi ašaros. Kiek visko buvo ir kiek kartu patyrėm... Visokie žudantys tekstų skaitymai, tokie kaip "džan džan" ir vos tramdomas juokas. Tie nesveiki penktadieniai su jumis ir juoko ašaros. Tos biologios pamokos per kurias kalbėdavom apie viską o šperas laikydavom ant stalo. Matematikos mokytojos juodas humoras, lietuvių mokytojos meilė man, fizikės durnumas ir chemikės griežtumas, auklėtojos naivumas ir vokiečių mokytojos žiaurumas. TIEK TIEK TIEK DAUG VISKO. Adrenalinas ir same shit žiemą, arbatėlės, kavos gėrimai, plepesiai, superiniai sausainiai ir dar dar dar daug visko ką pamenu, ko ne ir t.t. AŠ MYLIU MŪSŲ LAIKĄ. Jis buvo nepakartojamas. O dabar teks leisti laiką su kitais žmonėm, kitose patalpose, kitoje atmosferoje, su skirtingais veidais aplinkoje. Taip šalta, nejauku ir tuščia, menkai pažįstama ir nemiela. nesava...

jūs visi klausot įtempę ausis ir tik laukiat kol kiti nuspręs už jus. Ką mėgti, ko nemėgti... Gal vieną kartą pabandykit patys apsispręsti?

protingų nieks nemėgsta

  Aš ir nepasiilgau. Nepasiilgau nei vieno iš tų veidų. O tos intrigom persipynusios gijos apsivijo mano kaklą. Aš neuždusau. Išmokau kvėpuoti smaugiama. Per daug kartų teko kyboti tarp tiesos ir melo. Tie pančiai jau seniai menkai veikia mane. Supranti... Aš užsigrūdinau. Čia tas pats kas kaitalioti vandenį duše iš karšto į šaltą. Nemalonu, bet pripranti.
  Ir kokiais klounais kartais tampate. Įsijautę į herojaus vaidmenį pamirštate, kad esame realybėje. Atvėsk, mielasis. Viskas dar tik prasidėjo, o tu jau snaudi... Teletabiams metas atsisveikinti. Cigaretės tavęs nepaslepia nuo nesubrendusio proto. Nepyk, bet nėra laiko terliotis su tokiais kaip tu. man taip pochin pochui!
love you all, my friens,A xoxo

bučkis

  Ir kažkur tarp tų paskendusių veidų prasineriu į šviesą. Kur smėlėtu krantu puoštas kojas nulaižo banga...ir nuslūgsta. Lėtai, tarsi visai be vargo čia užsibuvusi.
  Jokio atvirumo. Jokio nuoširdumo. Tik panieka ir glėbiai skausmo. Daug pykčio ir pavydo kiniečių gamybos širdyje. Subyra į šipulius. Protas sunaikina dar likusias daleles ir nelieka nieko. Nei ašarų vagų, nei kraujo dėmelių nuo sunkiai plūstančios būties. Beribis žvilgsnis, ir kilometrinio ilgio užmojai. Palaidojami giliai sapnuose ir užmiršti. Tu klegesys ir kuždesys kažkur ten tunelio gale, kur žaižaruojanti šviesa iškaitina akis. Jos praranda savo funkciją matyti kas gražu, ir atmintinė su gerais prisiminimais pristigo galiojimo laiko.

man tavęs reikia

čika boom

  Nes nuo vakar vakaro laikosi nuostabi nuotaika. Išvėdinau nostalgiją, o gera nuotaika išvijo mintis. Muzika pilnai užpildė kambarį, o aš nenustygstu vietoje. Tiesiog, be priežasčių. Laimė ateina taip netikėtai ir išlenda iš tokių paprastų dalykų, kad stebiuosi pati. Skraidau optimizmo padebesiais, ryju sėkmę ir į kišenes semiu juoką. Nusimato gera savaitės pabaiga ;* geros likusios savaitės ir jums, skaitytojai! xoxo

rytinės nuotaikos

  Sunkiai pramerktos akys ir nežmoniškas galvos skausmas. Garso takelis sukasi ties three days grace, 30 seconds to Mars ir Nickelback. Kitoks nei pastaruoju metu. Bet ir šie kietuoliai neišmuša man iš galvos minčių. Jos pas mane non stop all day long ;)
  Šioks toks pasisekimas turėjęs praskaidrinti dieną-nuėjo veltui, o dabar sukurtas planas turėtų pavykti. Stumiu mąstymą šalin su vis garsėjančia muzika ir ledine arbata. miau

(išdidinam nuotrauką,kokybiškai sufokusavo muilinukas mano)

garuojančios mintys

  Ir grįžta tos neaiškios kančios. Kančios dėl visko ir kartu dėl nieko. Kai nostalgija kambaryje užima daugiau vietos nei oras, nors langai atverti kiek įmanoma labiau. Ne, manęs nėra. Šiom dienom aš negyvenu. Kažkas užgeso. Paniškas juokas. Atsimuša į tuštumą. Ir tampa geriausiu draugu. Keturios sienos ir kavos puodelis. Įtraukti, nors pykina, bet norisi.
  Draugų yra. Yra daug bendrauti ištroškusių žmonių. Kaip aš pati. Tik dabar savijauta tokia, kad sunku suprasti kur aš? Kur kiti? Ar tu mane girdi?..

  Atodūsis. Bemiegės naktys. Ir besišypsantis mėnulis, vis tolstantis tolstantis ir jau visai užgožtas saulės..
xoxo

tėtis+dlight+krepšinis=fainsvakariux

tu nesakyk man ką daryti, aš nesakysiu kur tau eiti

  skausminga stebėti kitų gyvenimus kurių paviršius papuoštas deimantukais ir žaižaruoja pavadinimas "tobula". skauda, visada skauda. žinai? žmonės nėra bejausmiai, net jei tokie atrodo, tokie nėra. ir žinai? tavo elgesys glumina. kaip gali būti tokia kvaila? tiksliau. kaip ilgai apsimetinėsi kvaila?.. nejaugi manai, kad pasaulį sudėliosi taip, kaip tau patogu? nejaugi manai, kad žmonės tai lėlytės kuriomis gali žaisti? nejaugi nesupranti, kad žmonės nepamiršta jiems padarytų žaizdų? kaip gali būti tokia kvaila?? kaip gali taip naiviai žiūrėti į pasaulį? žinai ką? aš išeinu. palieku šias keturias sienas. tvarkykis viena. man tavęs nereikia.
*KALĖ*

čilinu, jūra, smėlis, saulė

shake it shake it. kažkas supurtė mano mintis

Žmonės mėgsta ateiti ir išeiti nesuvokdami kad vis dėlto šį bei tą paliko mumyse. Reti sugeba išlikti kartu ir tapti gerais draugais.Reti išvis moka būti draugais. Jaučiu nostalgiją. Kažkodėl ir dėl kažkokių priežasčių kurių nežinau. Užtat galiu būti laiminga dėl vieno: palikau tą siaubingą mokyklą ir tikiuosi ten nebesugrįžti. Palikau gyvenimą gadinusius ir kartinusius žmones, ir AČIŪDIEVUI nebebūsiu šalia jų. noriu latte latte latte, arbūzinės latte! okay, užteks ir kokteilio, einu susiplakti!

those days

  Kai neturi ką veikti, o draugija tėra knygos ir ežeras turi laiko apmąstyti. Šį bei tą supratau. Praradau dalelę savęs. Praradau tą savo šarmą su kuriuo net dėvint visiškai baisius nestilingus drabužius ir mokytojos akinius gali turėti begales draugų ir savų pasekėjų. Man užtekdavo spragtelėti pirštais ir žmonės jau būdavo mano. Nežinau kaip, nežinau kodėl. O šią savimi pasitikinčią dalelę kažkada ir praradau. Atrodo, dabar pasikeičiau net į gerąją pusę. Daugiau šypsausi, šį bei tą nutyliu, sakau komplimentus ir ieškau kompromisų, bet nebesu tokia, kokia buvau anksčiau. Kas nutiko? Aš nežinau. Nežinau ir nesuprasiu. Galbūt aplinka kalta, galbūt ir ji. Ar vis dar turiu tą dalelę savyje sužinosiu kitais metais, o gal net stovykloje. Bent jau vis dar moku žaisti žmonių protais. Ateik ateik, pažaisiu ir su taviškiu.

su gera nuotaika grįžus iš slegiančios ramybės A. xoxo

žavesys

  Kaip galima kalbėti apie žavumą kai išbėgi iš namų likus trims minutėms iki autobuso: su neužrištais sportbačiais, neišlygintu švarku, neiššukuotais plaukais, neužsegta taše kuri nepaliaujamai daužosi tau į koją ir išsigandusiu žvilgsniu kuriame gali pamatyti pykti ant savęs? apie žavumą kalbėti negalima. todėl nekalbėsiu.

ir pagaliau šiek tiek apie save

"esu kas esu, niekas nesakė, kad turiu jums patikti" labai labai geri žodžiai. Iš tiesų, nesu tas žmogus kurį visi mėgsta ir toks, kuris visiems patinka. Aš moku patylėti kai to reikia (neišsprogdinkit akių draugės), bet aš to nedarau. Taip, visiškai taip. Visi sako "geriau tiesa į akis, nei už nugaros". Deja, visi meluoja. O aš tik darau kaip jie sako. Drebiu tiesą į akis. Ir dar pagražintą, cha cha. Visi kaip nenustebsite supyksta. Kodėl aš turiu tylėti kai pykstu? Kodėl turiu slėpti savo nepasitenkinimą? Kodėl turiu šypsotis kai man skauda? Neturiu. Todėl taip ir nesielgiu. (Na, nebent kartais) Esu draugiška, nesigiriu ir nesipuikuoju, bet daug kas galėtų tai patvirtinti. Bet tokia būnu tik prieš tuos žmones kurie man patinka. Todėl ir esu apkalbų objektas, nedėviu kaukės. Darau ką noriu ir elgiuosi kaip noriu. Nemoku ilgai pykti. Aš išsirėkiu ir man vėl viskas gerai, deja kiti žmonės linkę tylėti ir ilgai pykti. Ir aš tikrai, nekenčiu savo išvaizdos ir savo charakterio. Daug kas galvoja, kad meluoju nes mano paprastame bendravime tai neatsispindi, bet tie kas mane pažįsta žino mano kompleksus ir žino kokia savikritiška esu. Juokinga kai man sako, kad esu pasikėlusi. Tokia nesu. Galiu bendrauti su visais kuriems patinku, bet atsiprašau, jei labiau jus pažinusi pradėsiu vengti. Galite man nepatikti, bet nesu tokia žiauri, kad tai pasakyčiau. Nebent tikrai išvesite iš kantrybės. Cha. Kantrybė. Neturiu tokios. Jokios valios, kantrybės ar kažko panašaus. Bet nepainiokite to su užsispyrimu, tokio turiu su kaupu. Esu pikta. Labai pikta. Bet tai greit praeina, labai labai greit. Labai branginu žmones kurie mane supa. Draugytės, aš labai jus myliu, ačiū kad mylite mane tokią kokia esu. Su visais trūkumais ir privalumais. Gabija, pasiilgau mūsų, mes nebe tokios kokios buvom:*

  Kartais tokie maži dalykai gali sukelti tieek laimės. Dabar esu laiminga, nes turiu lipnios juostos ir kelis gražius reklaminius atvirukus kuriuos lipinu prie sienos. Tikiuosi per vasarą gerookai pasidarbuoti dėl sienos, žiūrėsim ar pavyks. o šiaip sekmadienis toks 50/50 tvarkymasis, namų darbai, bet daug iniciatyvos, tad žadu laimingai praleisti dieną. čiao skaitytojai, myliu jus visus, muoooh

žmonės kaip ir drabužiai, po kurio laiko nublanksta.

Gyvenu vieną kart. Darau ką noriu

you know my face, not my story

copy/paste

tu gali pralinksminti gyvenima darant ką nors iš šitų dalykų:

Išvaškuok lubas.
Supink kasas savo šuniui.
Pabučiuok kaktusą.
Palaistyk mamą.
Murk.
Lok.
Nespjaudyk ir negaudyk. Tegu gaudo kas kitas.
Išvirk ledus.
Bėk ratais.
Pasodink batą. Gal kas išaugs.
Parašyk laišką Dievui. Išsiųsk.
Pagrok pianinu….su kumštinėm pirštinėm.
Apsimesk negyvu.
Pūsk balioną kol jis sprogs, ne ne, kol sprogs tavo žandai.
Sunervuok save.
Pasikalbėk su savo pėda.
Bare užsisakyk Molotovo kokteilį.
Būk netinkamoje vietoje tinkamu laiku.
Parašyk knygą apie tai kuo tu buvai praeitame gyvenime.
Išmok viską apie čiukčius ir vaidink protingą.
Paprašyk licenzijos drakonų medžiojimui.
Apsimesk aklu.
Pakalbėk su savimi.
Pralinksmink bulvę.
Pasikeisk vardą. Daryk tai kasdien.
Pastatyk namą iš dantų krapštukų.
Pabėk nuo savo šešėlio.
Apdovanok save Nobelio premija.
Nulupk vynuoges.
Išmok spausdinti kojomis.
Įsivaizduok, kad esi kėdė.
Įkurk politinę partiją.
Pagrobk save ir paprašyk išpirkos.
Papasakok rankai pokštą.
Apsimesk, kad tu šuo.
Pasididink televizoriaus šviesumą iki maksimumo ir žiūrėk jį su akiniais nuo saulės.
Verk kai žmonės užmiega ir sakyk, kad jie mirė.
Valgyk kosmetiką, kad būtum gražus iš vidaus.
Nusiųsk gaisrininkams atviruką. Parašyk: Mano namas dega.
Siųsk sau laiškus.
Būdamas viešoje vietoje užsidenk ausis ir rėk: “tie balsai,balsai. Jie vis manęs nepalieka”
Kai važiuoji liftu patapšnok kam nors per petį ir apsimesk, kad tai padarei ne tu.
Išvesk sofą pasivaikščioti.
Išsiurbliuok veją.
Bėk aplinkui kvadratais.
Rytais bėgiojančių žmonių klausk kur jie bėga.
Įkurk politinę partiją.
Vaikščiok pakėlus vieną ranką į viršų kol kas nors paklaus kodėl tu tai darai. Tada nuleisk ranką ir atsakyk: matavau kiek laiko praeis kol tu to manęs paklausi.
Paskambink astronomams ir pranešti, kad atradai naują žvaigždę – mėnulį.
Kildamas liftu isterikuok, kad jame užstriksi.

panorau turėti šį įrašą ir pralinksminti jus, mielieji skaitytojai

atitrūko

  Girdžiu ugniagesių sirenas. Aš sakiau, kad nebūsiu tokia. Seniai begirdėjau sąžinę kalbant. O kas smilksta čia visai prie pat? Taip, jūs teisūs, ne smilkalai. Ir kas tie žmonės aplink mane? Mano draugai. Aš manau, kad jie mano draugai.
-Ei, kur dingai?

-Aš čia

minčių kratinys

  Tiesa visada išlenda į dienos šviesą. Ji tokia smulkutė ir turi mažas kojytes, kad pralenda pro visų durų tarpelius. Medinės, šarvinės ar kokios bebūtų. Ir žmonės visgi nusiima savo kaukes. Jie pagaliau pripažįsta savo klaidas,o gal net sugeba atsiprašyti. Kai kurie net mėgsta pasiaiškinti, bet jų nelaimei tai nekeičia fakto.
  Smagiausia yra stebėti tavęs nemėgstančių žmonių žvilgsnius. Jie atrodo tokie veriantys ir laksto nuo galvos iki kojų. Tada ateina nepasitenkinimo banga, o gal net pavydo ir gali garantuoti, kad pikti žodžiai pasiekia tų žmonių draugų ausis. Tada ataidi juokas ir pašaipos, tik jie nesupranta vieno dalyko- tau pochui.
  Ir dar. man labai patiko mūsų mokyklos apibūdinimas-visi viską girdi, bet patys nemato.

  Stotelėje sėdėjau viena. Vienas kitas praeidamas atsisukdavo į mane ir įbesdavo keistą žvilgsnį. Gal šiandien nevažiuoja autobusai? Pasidarė žvarbu. Apsikabinau kelius. Kelintą dieną tavęs ieškau? Nežinau. Apsigaubiau šiltais prisiminimais. Man nebebuvo šalta. Atrodė, kad nebėra manęs stotelėje. Atrodė, kad esu prisiminimuose, ir kad to, kas čia vienui vienas dreba, nėra. Atsipeikėjau, kažkas purtė mane tvirtai suėmęs už pečių ir išsigandęs klausė ar man viskas gerai. Atsakiau, kad taip, bet niekaip nesupratau kodėl aš guliu ant asfalto. Paprašiau palikti mane ramybėje. Keista, bet paliko. Stengiausi įveikti žemės trauką ir atsistoti. Bet mintyse iššokai tu. Draskei mano smegenis ir liepei pravirkti. Pabudo principai. Atsistojau ir pradėjau rėkti, keista, be neišleidau nei garso. Trenkiau galvą į stotelės sieną ir susmukau.

atodūsis

  Liūdnas kavos puodelis garuojantis tuščiame balkone. Mažas staliukas ir dvi kėdės. Viena aš. Bloga nuotaika užšaldė mano kūną. Kiekviena kūno ląstele jaučiu skausmą. Skauda dabartį. Jaučiu griausmingus atodūsius iš praeities. Skruostais rieda ašaros. Ne pirmą ir ne paskutinį kartą. Kalbu, viena kalbu. Kalbu garsiai. Draugu tapęs puodelis niūriai garuoja. Praeiviai keistai žiūri į mane ir stebisi mano bendravimu. Aš diskutuoju. Su savimi. Kas man yra? Aš negaliu pasakyti. Pavasarinis ilgesys, o gal širdies gilumoje pagaliau ištirpo varvekliai?

susitvarkyk savo gyvenimą, o tada mokyk kitus

  Nustokit gręžiotis į kitų žmonių praeitis, į jų klaidas ir gyvenimus. Nustokit smerkti kitų poelgius, gyvenimo būdą, tikslus. Iš pradžių įkvėpkite ir nurimkite. Išvalykite savo mintis ir pažiūrėkite į save iš šalies. Ką jūs pasiekėte? Ką padarėte? Kiek kelio nuėjote? Kaip jūs atrodote? Apžiūrėkite savo klaidas, požiūrį, elgesį ir paklauskit savęs "ar galiu smerkti aplinkinius?". Ir tik tada kai įsitikinsite, kad jūs esate tobulas merkite kitų gyvenimus, jų problemų ryšulius, tyčiokitės, bet tik tada kai susitvarkysit save.

kadanors juk atsiras žmogus kuris pamils tave su visais tavo trūkumais.

  Stovėti ant bedugnės krašto. Ir žiūrėti į rytojų. Kaip saulė leidžiasi. Tylėti ta pačia kalba. Kvėpuoti tuo pačiu ritmu. Žiūrėti ta pačia kryptimi. Ir paslapčiomis žiūrėti į tave. Širdyje gėrėtis ir trykšti iš džiaugsmo. norėčiau

friday

Juk buvo smagu. Šiandien buvo smagu. Nepaisant trukdžių, nuobodžių minučių buvo smagu. Kodėl? Nes aš jus myliu. Nes jūs esat viskas ką turiu. O čia, mūsų šedevras kurio nepatartina valgyti daug :D

 

Jūs matote tą patį ką ir mes? Štai kaip jis atrodė praėjus pusvalandžiui po kepimo. Įdėjom visiškai lygų. ABADONAS

O čia mes jį po biškį dorojam, gaila susiliejo nuotraukos kur jis visas su šokoladiniu glaistu :D

klegesiai

Ar tu dar čia? Šnabždu. Tu negirdi. Ar būsi rytoj? Apsimeskime, kad viskas bus gerai. Kad liks taip, kaip dabar. Kad bus geriau. Tai nesibaigs. Ištark tai. Nesibaigs.Ašaros kaupiasi grioveliuose akių. Juk tu dar liksi čia, tu būsi dar šalia. Prisiminimuose veidų tik tavo bruožus įžiūriu. Aš nežinau, kur būsi tu. Bet būsiu aš kartu.
  Atsistoju ir juokiuos, šaukiu likimui, tau, gyvenimui, tiesiog šaukiu. Su paskutiniu dūmu tavo akis išpūst iš prisiminimų noriu.

tas neaprėpiamas pasaulis

  Dar kai buvau visai mažytė ir su dideliu noru augti, pamatyti ir patirti džiaugiausi visokiais dalykais. Man patiko stovėti ant aukšto kalno ir stebėtis kokie maži žmogučiai ten, apačioje. Džiaugiausi viskuo. Kad gavau ledų, kad dabar savaitgalis ir visa šeima namie, kad darželyje pusryčiams nedavė nekenčiamos košės. Aš buvau laiminga. Ir teisingai sakoma, kad geriausias dalykas žmogaus gyvenime yra vaikystė. Jis džiaugiasi viskuo ir nežino kaip skaudu kartais gali būti, koks neteisingas šis pasaulis ir kiek apink daug melo. Mes pažinojome tik tiesą, nuoširdumą, meilę ir kitus gerus jausmus. Susipykdavome tik dėl žaislų, bet viskas išsispręsdavo, nes kiti padėdavo rasti kompromisą. Kai buvome maži, viskas buvo taip paprasta, gražu ir spalvota. Rudenį daug lapų kuriuose gali šokinėti, žiemą sniego kalnai nuo kurių gali čiuožinėti, pavasarį daug balų po kurias mamos išprašius galima braidyti su botais, vasarą ežerai prie kurių vežasi šeima ir gal dar jų draugai kurie su tavimi žaidžia. Bet mes augame. Ir vis labiau pažįstame pasaulį.
  Dabar jau einame į mokyklą. Pažįstame konkurenciją ir neteisybę. Pajuntame kaip skauda jei draugai tave palieka, bet visa ta "katastrofa" labai greit išsisprendžia. Mus guodžia visi aplinkiniai, taiko draugai ir randame visokių sprendimų barniui išspręsti. Nes viskas dar labai paprasta. Šokinėjame šokdyne, žaidžiame lėlėmis arba žaidžiame mašinytėmis ir kibiname mergaites. Viskas dar taip lengva, tik mes to dar nesuprantame.
  Pabaigę pradines klases kylame aukštyn. Dar daugiau naujų veidų, dar daugiau konkurencijos ir blogų jausmų. Visi stengiasi pasireikšti, atkreipti į save dėmesį, pelnyti populiarumą ar tiesiog būti pastebėti. Bet dar nesuprantama, kad visa tai taip kvaila ir kas laukia mūsų vėliau. Štai ir šešta klasė. Manau viskas prasideda nuo jos. Mes kopijuojame vyresniųjų aprangą, daugiau laiko skiriame savo išvaizdai, susidaro įvairūs būriai klasėje ir konkurencija padidėja dar labiau. Kovojame dėl savo vietos, dėl draugiškumo dėl populiarumo, dėl mokytojų meilės, esame tokie šlykštūs žmonės. Varome ant savo draugų, taip, netgi ant tų kuriuos laikom "geriausiais". Žodžiu pats nesąmoningiausias laikotarpis. Septintoje klasėje viskas labai panašiai, bet ramiau, visi lyg ir atranda savo vietas, labiau pažįsta garbę ir orumą. O štai vėliau viskas kiek kitaip. Labiau vertiname savo draugus, stengiamės ant jų nevaryti, pykstamės dėl svarbesnių dalykų ir laisvalaikis kardinaliai pasikeičia. Beveik kasdienybe tampa cigaretės, savaitgalių dievaičiu-alkoholis ir mūsų  pasaulėžiūra visai kitokia. Štai taip ir kylame. Kadangi viso kito dar nepatyriau, o tik maždaug galiu nusakyti kas būna vėliau ties čia savo užrašą ir baigiu. Tikiuosi pakilsime iš svaigalų liūno, atrasime gyvenimo draugus ir pamiršime intrigas. Aš tik tikiuosi.

xoxo

lėk,lėk,lėk,gyvenime pralėk man pro akis

  Atmerkė akis. Ji gulėjo prie jūros. Rankoje vyno butelis, tuščias. Kažkas sėdi šalia. ??? nepajėgė pabusti, vėl smigo į miegą.
Dabar jau visai pabudo ir atsisėdo, kažkas vis dar buvo šalia. Saulė spigino akis, tad ji negalėjo atsimerkti. Prisiminė, kad gali kalbėti:
-Kas tu?-gergždžiantis balsas pasiekė nepažįstamojo ausis.
-Kaip tai kas?-nervingai atsakė.
Mintys, mintys, mintys sukosi jos galvoje. Jau buvo pamiršus ką reiškia galvoti. Balsas nepažįstamas. Tai kas jis galėtų būti ir kodėl jis sėdi šalia? Įstengė atsimerkti. Ji gulėjo ant kažkokio pledo ir daug toliau nuo jūros nei užmigo.Krūptelėjo. Galvą persmelkė nežmoniškas skausmas. Pažiūrėjo į butelį rankoje ir kiek pajėgė toliau sviedė.
-Tu susižalojai kelį.
Apžiūrėjo koją. Kelis buvo sutvarstytas.
-Ačiū.
-Ką tu čia veiki viena? Atrodai labai jauna.
-Kaip tai ką? Geriu,-piktai atsakė. Bet tuoj pat sušvelnino balsą ir pasiteiravo antrąkart:
-Kas esi?
Ji apžiūrėjo vaikiną ir prieš akis išlindo kažkoks vaizdas iš praeito vakaro. Ji su juo kalbėjosi. Jie eina gatve. Ji vos pavelka kojas, nusiima aukštakulnius ir eina jūros link. Išsigandęs nepažįstamasis slenka jai iš paskos. Atmintis išsenka.
-Kodėl tu čia?
-Kad tu dar būtum čia.
-Kaip mes čia atėjome? Pamenu, kad gulėjau visai palei krantą.
-Taip. Kadangi rėkei ir mušei mane, nubėgau paimti pledo. (Jis šypsosi, šypsosi, gražiai šypsosi) -Kiek tau metų?-išsigandęs paklausia.
-Šešiolika,- nė nemirktelėjusi atsako.
-Tai dar nieko baisaus, einam.
-Kur?
-Su tavim nors ir į pasaulio kraštą,-pasišaipė ir išmetė šelmišką šypseną.
-Nejuokinga,-pasakė traukdama iš rankinės veidrodėlį. Vaizdas buvo klaikus, bet ne toks klaikus kokio tikėjosi. Dabar šypsojosi ji.

trapu

  Ne ne ne, užmerk akis. Ir nekalbėk man apie meilę. Viskas ištirpo, galbūt šėšėliuose yra vilčių likučių, o jie? Kaip jie? Jie apdrabstyti purvais, kaip vėlyvo pavasario sniegas.
  Pabelsk į langą. Išgirsk dūžius, štai, ir mano širdies virpesys nublanko. Atmerk akis, įkvėpk ir pravalyk plaučius ant tave veido lūpos šoka tango.

įspūdžiai po bėgimo

Apibėgom rajoną, šeškinė-fabijoniškės.
Savijauta?
Esu šlapia, bet laiminga.
Dar negalim ilgai ir ištisai bėgti.
Jaučiu išvalytus nuo oro plaučius.
Jaučiu kojas :D
Myliu bėgti.

  Vis girdžiu, kad darau blogai. Bet dar niekas nepasakė kaip daryti gerai.

Tau

  Visi mes esame kažkas, nes kitaip tiesiog negali būti. Nuo pat gimimo mes esame kažkas.
Tik gimę esame visas pasaulis mus auginantiems tėvams, laimės šaltinis rūpesčiu pertekusiems seneliams, esame vaikai kurių kaprizai priverčia parduotuvėje kitus nusišypsoti. Kiek paaugę esame tai, kuo tėvai nori didžiuotis. Jie seka kiekvieną mūsų žingsnį ir didžiuojasi mūsų pasiekimais. Galbūt mes esame ne tik sūnus, ar dukra, anūkė ar anūkas, galbūt dar esame sesė ar brolis, o nepamirškime ir draugas. Tai jau mūsų gyvenimo dalis, pasiekimas ar net tikslas. Nes būti geru draugu ne taip jau ir paprasta kaip galėtų atrodyti. Mes esame autoritetai. Taip, kad ir kaip nusistebėtumėt visi turi slaptus šnipus kurie žiūri į jus kaip į idealus, jūs to tiesiog nežinote. Kiek turite internetinių gerbėjų? Visi ant rankų pirštų negalėtumėte suskaičiuoti. O tai jau dar šis tas. Visi mes turime talentą, o tu tikrai turi talentą rašyti. Gali sakyti ką nori, galvoti ką nori, bet aš laikausi savo. Tu juk nesi vergas, kaip minėjai. Esi laisvas žmogus kuris gali pasirinkti kaip gyventi pats. Reikia noro, nusiteikimo ir dar kartą noro. (Ar tu turi noro?) Mes esame mokiniai, nepažįstamieji, esame vieninteliai, nepakartojami individai. Esame žmonės su savomis mintimis kurios yra daug vertos, tiesiog ne visi mėgsta jų klausytis. Visi turime principus, idėjas, visi kažko siekiame, norime, kažkuo tikime. Vien tai, kad mes esame žmonės pasako, kad esame kažkas.

tema:gyvenime eik velniop

  Pauostyk orą. Bekvapis. Gali tik kvėpt, iškvėpt, nieko nepajausi. O tavo širdis? Nejaugi ji taip pat nepajudės kaip tavo uoslė tam bekvapiam ore?
  Kiekvieną rytą skundžiamės rutina. Keikiame žadintuvus, mokyklą, susiraukusius snukius ir jų pečius stipriai kabinančius mūsų pečius. Nervinamės, kiekviena nervų ląstele jaučiame įtampą, galbūt kiek drebame ar apgailestaujam. Ir vėl keikiam rutiną. Mokyklą, mokslus, mokytojus, bendraklasius. Ir vėl pykstame, pykstame, kad nespėjame, kad nepavyksta, kad nebėra noro. Rėkiame, rėkiame ant draugų, galbūt visai net nekaltų. O kur padėti nervus? Kur padėti tą virpinantį jausmą kurį sunku sutvardyti? Kurį sutvardome tik tais prie tų, kur reikia tą daryti. Aš nežinau, nieko nežinau. Maišausi į rutiną, bandau įkvėpti oro, pajausti jame kvapą, bet nejaučiu. Viskas mane įtraukė tarsi viesulas ir aš nebegaliu judėti. Žiopčioju kaip žuvis ir gaudau orą. Dustu, kraštutinėmis priemonėmis veju liūdesį, nerimą, pesimistiškas mintis. Kvėpteliu, iš ties, kartais pajuntu kitokį kvapą. Gal šviežios prancūziškos bandelės, o gal tradicinių itališkų spagetti? (mokėkite skaityti tarp eilučių)

Gyvename vieną kart, arba gyvenimas trumpas, arba vėl-gyvename vieną kart

Taigi, menki ir nemenki dalykai kuriuos noriu (ir manau padarysiu) padaryti per savo gyvenimą:
1. Parašyti knygą dienoraščio forma
2. Padailinti nosytę :D
3. Turėti labai profesionalų fotoaparatą
4. Paskraidyti parašiutu
5. Turėti mėgstamą +gerai apmokamą darbą
6. Turėti gražų namą
7. Gerai išlaikyti 12os klasės egzaminus
8. Gerai pasirinkti darbą
9. Turėti gražią mergytę
10. Fainą berniuką
11. Įgyti tolerancijos
12. Gyventi Londone arba Paryžiuje (Paryžius labiau prie širdies, bet prie norų sąrašo reikia įtraukti prancūzų kalbą)
13. Turėti vieną vienintelį vyrą
14. Pamatyti Indiją, aplankyti Ameriką, pabūti Japonijoj (Apie Europos šalis net nekalbėsiu)
15  Visą gyvenimą išdraugauti su G.A.M.
16. Sportuoti ir turėti gražią figūrą
17. !!!Greituoju metu perskaityti konstituciją
18. Niekada nenutraukti ryšių su tėvais :DD
19. Pažinti DAUG nuostabių žmonių ir su jais bendrauti
20. Apkeliauti Europą autostopu (neįmanoma man, bet ką gali žinoti)
21. Vienu metu pabūti dviejose vietose (įmanoma, pvz prie Vilniaus ir Kauno lentelės, krč nemoku paaiškint)
22. Turėti katiną
23. Būtinai išpildyti šiuos ir kitus norus kuriuos pamiršau!!!!
juk nedaug noriu, dar tik maždaug +77 norai :))))

  Žinot kas apsunkina gyvenimą? Iliuzijos. Mes prisikuriame jų marias, bet retos atitinka realybę. Tai kam nervinti save? Kam įtikinėti kad viskas pasikeis jei taip nebus? Gal būkim realistai? iliuzijos tik žlugdo mus.

niekas nemiršta "nekaltas" gyvenimas pisa mus visus

maybe i'm in a good mood?

  Rasti dėl ko gyventi. Kaip yra svarbu. Rask dėl ko gyventi, žmogau.
Radau. Iš tiesų radau. Bent jau trumpą laiką bus gera gyventi. Esu apsvaigusi laime. Vaikštau lyg gerai įkalus alkoholio ir esu pakilios nuotaikos. Aš džiaugiuosi beveik viskuo, nebegaliu susikaupti, viskas krenta iš rankų, nieko nespėju, nieko nemoku, tik šnibžda šnibžda kažkas, o aš jų negirdžiu. Gal ir girdžiu, bet neklausau. Dabar esu tik aš. Ir dar mažytis tu. Bet esu aš, su buteliu laimės. Geriu iš jo, kol galiu, vėliau gal kas atims jį iš manęs. juk reikia dalintis*

nepaprastai

kojų pirštų galiukai lietė nuo balkono dvelkiančią vėsą. Matyt vieninteliai jie galėjo mėgautis šalčiu, nes kūnas tiesiog degte degė. Atmerkė akis. Sunku patikėti, kad grįžo į realybę. Jos menkas kambarėlis buvo pripildytas dūmų, grindimis praeiti būtų iššūkis. Gulėjo lovoje, pasitrynė akis. Norėjo užmigti. Nepavyko. Keltis dar nesiruošė. Niekur neskuba. O ir publika dar gerai įmigusi. Visgi atsisėdo, apžvelgė krūvą kominių draugų. Norėjo rėkti, tas vaizdas ją vemte vimdė. "Kiaulės, tikrų tikriausi kiaulės." atsiduso, užuodė smarvę "ir nevalos" pridūrė.
  Šiaip ne taip nutipeno į virtuvę, į ją įsispoksojo kažkokios neaiškios akys. Žydros. Nematytos.?? Pasidarė įdomu, jai nė nerūpėjo, kad pirmą kartą matytas žmogus stebi ją, kai ji pusnuogė stovi prie šaldytuvo. Deja jis buvo gerai patuštintas,bet šį bei tą galėjai rasti. Prisėdo prie stalo. Jis dar nenuleido nuo jos akių, nemirksėdamas gėrė kavą ir gąsdino ją. Ji apsimetė nematoma, bent savo galvoje. Graužė kažkokį batono gabaliuką ir nė nepastebėjo kaip nužiūrinėja svečią. Atsipeikėjo. Gražus. jis nusišypsojo, pasirodė, kad ji kažką pajuto. Po šitiek laiko? Ta bejausmė mergaitė kažką pajuto ir nejaugi pirmasis jausmas po šitiek metų buvo meilė? Ji negalėjo patikėti savimi, dabar ją užplūdo dar ir laimė. Ji šypsojosi ir apkabino nepažįstamąjį. Jis nenustebo, apglėbė tą trapią būtybę ir rodos, nekvėpavo.

Varšuva (širdutė)

  Mano mylimų miestų sarašiuką pailgino Varšuva. Toks jaukus ir geras širdžiai miestas. Toks didelis, senoviškas, spalvotas ir skaidrus! Taip liūdna buvo jį palikti, taip negera buvo išvažiuoti.
  Tik įvažiavus pajutom puikią atmosferą. Saulė kaitino žandus, buvome išsišiepę.lig ausų. Vaikščiojau Varšuva ir jutau kaip širdis užsipildo meile šiam miestui.. Toks gražus ir tvarkingas, be šiukšlių, saulėtas. Žmonės šypsojosi, buvo laimingi. Vietinis kinas mus fotografavo, sulaukėm žvilgsnių, šypsnių, dėmesio ir kitokio gėrio. Šilti jausmai, geros emocijos dar dabar lydi prisiminus tą nuostabų miestą. Tiek gražių vaikinų, tiek stilingų merginų. Ten yra Starbucks'as į kurį nelabai buvo galimybė nueiti (liūdesys), nuostabus senovinis miestas ir daaaaaaug gražių vietų. Tiek valandų keliauti buvo verta. Nuoširdžiai tikiuosi, kad galėsiu ten grįžti.

Aikštė, kurioj prabėgo nuostabiausias laikas ir į kurią noriu sugrįžti.

Laabai gražūs ir prabangūs rūmai.

Jaukus, mielas, pats mažiausias namukas Varšuvoje ;* (vidurinis tas)

įkvėpk gyvenimo tyrumo

  Žinot, kas vis dėlto yra vienas svarbiausių gyvenimo variklių? O gi įkvėpimas. Esu pagauta jo, tad nebenuleidžiu rankų, kimbu į darbus ir jaučiuosi puikiai. Įkvėpimo paimta moku tapti pochuiste kai to tikrai reikia, jo dėka valdysim stadioną ir mesim nereikalingus kilogramus. Įkvėpimo apimta pasiekiu įvairių tikslų ir būtent įkvėpimas yra tai, dėl kurio galiu rašyti čia. Įkvėpimo kupinas žmogus yra labai apdovanotas, įkvėptas gali rengtis puikiai, pasisiūti drabužių pats, o balsingi gali kurti dainas kurių klausosi minios. Įkvėpimas mano gyvenimo kuras kurio dėka pakeičiau požiūrį į gyvenimą ir į viską žiūriu daug paprasčiau ir realiau. Šypsena mano veide dažnai yra nuoširdžios laimės atvaizdas ir savo jausmus rodyti aš visai nebijau. Žodžiu įkvėpimo apimta keisiu savo gyvenimą, bendrausiu, keisiu žmonių ratą, giliai padėsiu ant nereikšmingų žmonių nuomonės, o į lochus kurie juokiasi iš mano pokyčių žiūrėsiu kaip į kvailus, bandos jausmo apimtus nevykėlius. Gal kartais kilstelėsiu jiems vidurinį pirštą, ar nusiūsiu pasaldinto pykčio antplūdį. įkvėpimas, įkvėpimas, įkvėpimas, šimtu procentu jaučiu jį savo kraujyje ir mėgaujuosi energijos antplūdžiais.

adios, mielieji skaitytojai

paprastai ir aiškiai

  Labutis, zuikiai. Viena diena buvo ne pagal planą, kitaip tariant-sugadinta. Gerai nesvarbu, vilties dar nemažai liko, vis dar tikiu, kad ryt bus gera dienelė, Varšuva tikrai mūsų laukia trečiadienį, ketvirtadienį tikrai pamiegosi ligi dvylikos ir penktadienį tikrai gerai praleisiu laiką, šeštadienį tikrai bus labai jauku ir gera, o sekmadienis tikrai bus geras ir ramus. ačiū už viltį man, ačiū sau, kad sugebėjau nenusiminti. ačiūačiūačiū, kad kablai suglumino jus mažiau negu tikėjausi. Žinoma, kažkas pasistengė pasijuokti, bet aš atleidžiu. Turi būti tokių debilių :)

xoxo

žavinga savaitė

buhuhu. kažkoks keistas jausmas širdyje beldžias. Toks ramus ir daug žadantis. Palikau mintis ramybėje nuėjusi nuo veidrodžio, nes visas vakaras būtų griuvęs. O dabar tiesiog esu čia su far east movement ir čilinu savo paskutinėmis ramiomis sekmadienio minutėmis. Nuo dar kitos savaitės valdysim stadioną, darbų nebeatlieku paskutinę minutę, esu pilna siekių ir tikslų. vienas iš jų-istorija paversti pažymius, įgytus dar trimestro pradžioje. Trečiadienį mūsų laukia Varšuva, ketvirtadienį tinginiavimas ir mieloji žurnalistika. Pirmadienį pamatysiu seniai matytą žmogų, antradienį kaifuosiu nuo kelionės jaudulio, penktadienį siaubsim kieno nors xatą, centrą ar beleką kitą. šeštadienį tūsinsim, o sekmadienis bus rami savaitės pabaiga. adios babies,

xoxo

i want to go to hell

  Tarp eilučių griuvinėjo pavargusios mintys. Kažkieno vardai, jums neregėti ir nematyti. Ar mokat skaityti tarp eilučių? Ar mokat įžvelgti skyrybos ženklų žavesį? Ar gebat suprasti tai, kas nepasakyta? Skaitykit mielieji. Kažkur čia, tarp eilučių galite išvysti savo vardus. Ieškokit, su padidinamuoju stiklu padidinkit jums nesuprantamas mintis. Galvokit. Ieškokit. Gal rasite atitikmenų rašytame tekste? O jeigu tai ne jūs? O jeigu aš pažįstu dar bent penkis žmones tokius kaip tu? Kaip atskirti tada? reikia mokėti GERAI skaityti tarp eilučių. nes ten slepiasi giliausios mintys, paslaptys, tikrovė

Užsidėk tą kasdieninę kaukę ir pasakyk sau, kad tiki tuo kas esi.

  Išsirinkim šiandieninę nuotaiką. Kas šiandien būsime? Pochuistai, gal materialistai? Galbūt pabūti liūdesy? Hmm, o gal aš būsiu laiminga? Gerai, nesvarbu, iš pradžių kava.
  Kiekvieną dieną mes dedamės kaukę. Ir kaip žmonės gali manyti, kad pažįsta tave kai pats nelabai žinai kas esi? Dažniausiai tu esi tik tai žmogus. O gal net labiau rudeninis lapas plaikstomas šiaurinio vėjo. Jei jis tave nublokš tarp metalistų, imsi mėgti būtent tai. Jeigu tave mestelėtų į Barbių namą, nepastebėtum kaip rožinė taptų tavo kasdienine spalva. Kokie silpni mes esame. Rankinėje, kišenėje, kuprinėje ar kitoje sau patogioje vietoje nešiojamės krūvelę kaukių. Šviesių, gražių, linksmų, liūdnų, piktų, griežtų, pasitikinčių ir kitokių. Taigi, kaip kiti gali manyti, kad pažįsta tave, jei tu nežinai kas esi. Jei tu net pats jauti kaip greitai kinta tavo nuomonė ir kaip draugų rate neberandi tikrų. Ir kaip atrandame tikrus draugus jei visi mes esam dirbtini. Kažkieno kopijos. Kieno?

xoxo

Martinis su ledukais, spraitu, citrina

  Martinis-jį pilame pasimėgaudami, iš lėto stebėdami tą švelnų skaidrų skystį. Jis užglaisto mūsų rūpesčius, leidžia pasimiršti ir atsipalaiduoti. Tai tarsi smėlis padengiantis ledą ir apsaugantis nuo problemų (deja, kuriam laikui)
  Ledukai-juos dedame į bėdų užmarštį, norėdami tas problemas užšaldyti. Ledukai panardina tas bėdas giliai ir šaldo jas, neleidžia ištirpti.
  Spraitas-truputis saldumo karčioms problemoms išvaikyti, saldiklis skiedžiantis tą pertusino skonio gėralą.
  Citrina- saulės spalvos, rūgšti, nesusitaikanti su saldikliu, truputį panaši į jį ir grąžinanti į realybę-susiraukiame. Juk panašiai ir su gyvenimu

čia nieko blogo nepagalvoja nieks, kk?

xoxo

ir kaip jautiesi? ant laimės matydamas užrašą "rankomis neliesti"

  Ne, visai nesvarbu, kad stoviu laimės šešėly. Kad ji nusisukus į saulę, žvaigždes, žodžiu ten kur manęs nėra. Ne, visai nesvarbu, kad man lyg ir kažko trūksta ir kad kiekviena diena kaip atokvėpis "viena diena mažiau". Aš labai skubu. Skubu pabėgt iš šios aplinkos, galbūt aš rasiu savo laimę kitur.
  Būti nepripažintam yra skaudu, bet būti nepripažintam dėl kito kaltės, savotiškai garbinga. Atsėdi šešėly, vietoj saulės degi lemputes, ištveri ir išlindus sublizgi visokiom laimės spalvom. Nusimeti visus tamsius drabužius ir varžančią tylą, atveri save pasauliui ir gali ramiai ištarti: aš pabėgau. Niekada nebėgau nuo savęs, bet dabar pabėgau. Žinai ką? ir vėl ne nuo savęs. o nuo jų - nuo šlykščių dviveidžių žmonių.
  Atmerkiu akis, atodūsis nuaidi garsiau nei maniau, "nedaug beliko, nepilni trys mėnesiai ir viskas bus kitaip" su šia mintim užmiegu, pabundu, valgau, gyvenu.

paskęskit. oi atsiprašau, juk šūdai neskęsta

xoxo

trupinėliai nuo dienos torto

  šiandien buvo traaagiška, bet pradžiugino katedros aikštė. ten pilna riedlenčių, primena vasarą. gal tik kavos trūksta ir dar saldainių ir dar kad galvos nebeskaudėtų ir dar dar dar. žodžiu viskas tiesiog nuostabu nepaisant to kad su*ista

(Dėjau kad klounas spokso)

dar kelios minutės pokalbio su "stilius" žurnalo žurnaliste, visai smagu, mūsų tašės panašios, turėčiau džiaugtis, bet ta galva..

laimės perteklius lygu liūdesys?

Visada norėjau, kad laimė taptų mano kasdienybė, sekiotų kaip šešėlis ir kad nereiktų jos šauktis įvairias būdais.
  Tai va. Aš labai norėjau, kad dalykai kurie vyksta kitiems beveik kasdien, nekeltų laimės šiurpuliukų ir būtų beveik mano rutina. Norėjau, kad tai taptų savaime suprantamu dalyku, kuriam nereikia išskirtino džiaugsmo, susikaupimo ar pasišventimo. Norėjau gyventi taip nuostabiai, kaip atrodo gyvena kiti. Ir žinoma, visi turi savų problemų. Tie, kuriems pavydi gyvenimo turi įvairių problemų kurios mums atrodo niekai, bet jiems, įpratusiems taip gyventi, tai tikra katastrofa. Taigi aš net nebežinau, kas geriau ir kaip viskas turi būti. Juk jeigu nebeturėsiu dalykų kurie man kelia šiurpuliukus, džiaugsmą laimę ir visus kitus malonius jausmus, nebūsiu laiminga. Teks ieškoti kitų būdų savo laimei išgimdyti ir manau tai bus sunku. Būsiu paskendusi keistose problemose be išeičių ir mano laimė virs didžiu liūdesiu. Taigi.. Gal tegu mano laimė netampa rutina, nes po kurio laiko tai virs liūdesiu.

palieku jus pasamprotauti apie šią maklevonę, xoxo

velniop viską

paskandink savo ego, šiukšliadėžėj palik savo principus, leisk suvažinėti tavo pyktį. Parduok velniui savo sielą ir numirk.
  Velniop viską. Velniop lietų. Velniop blogą nuotaiką. Velniop namų darbus. Velniop surūgusius snukučius. Velniop gyvenimą gadinančius žmones. Velniop skausmą. Velniop liūdesį. Velniop ašaras. Velniop pavydą. Velniop melą. Velniop kerštą. Velniop tylą. Velniop šaltį. Velniop!
  Įsileiskime į save truputį tyrumo, pravėdinkime savo sielą šypsenomis ir meile. Atnaujinkite interjerą juoku ir staigmenomis, praturtinkite savo gyvenimą gerais draugais. Išsivalykite kaip dulkes nereikalingus žmones ir nusivalykite nuo savęs per metus aplipusį purvą. Nusipirkite šviežio gerumo ir trapaus įsimylėjimo. Įsigykite širdies virpesio, pažadinkite nuoširdžius jausmus. Nugalėkite save.

pavasaris. xoxo

tiesa

  Man patinka tiesa. Žinoma, dažnai ji gali skaudinti, bet nors ir sunku tai suvokti, mums nuo to geriau. Jei sužinome, kad nepatinkame tam žmogui, kuris patinka mums, juk skauda. Gal verkiame, gal skandiname tai alkoholyje, bet išstumiam tą žmogų iš širdies ir tai daug geriau nei tempti gumą kol mūsų naivi galva suvoks realybę ir tada graušimės dar stipriau. Jeigu mums pasako savo nuomonę apie mus, mes įsižeidžiame, bet nebereikia tampytis su veidmainiu žmogumi, leisti laiką veltui. Jei sužinome apie draugių melą ar baisų poelgį supykstame, bet jei sugebame atleisti širdyje būna daug ramiau, o jei ne, suvokiame, kad tai nebuvo tikrai jūsų draugai. Tiesa tai toks dalykas, kurį sugeba sakyti ne visi. Tai toks dalykas kuris gali priversti mus juoktis, verki, gėdytis ar žavėtis. Tai vienas iš gyvenimo prieskonių kuris labiau yra prieskonių mišinys. Gerbiu žmones mokančius ja naudotis ir gebančius iškepti su ja skaniausius pyragus.

panelė tiesos mylėtoja, xoxo

kažkas šešėly

  Nusižudyk,pasikark,nekvėpuok,uždusk,pasipjauk,nusišauk,paskęsk,badauk,užtrokšk,išnyk.
Kasdieninę simfoniją groja grakštus smuikas. Kažkur giliai, namo gale girdisi silpni jo garsai. Lazdele užkabintos stygos aimanuoja ir sukuria dramą. Stygos po truputį nustoja virpėti, klausosi, ieško atsakymo, paguodos į savo aimaną. Tyliai ir ramiai pasigirsta pianinas. Švelni jo melodija nubloškia tylą, kaip jūros banga nubloškia ją į krantą. Stygoms ramu, jos tyliai suvirpa tarsi dėkodamos. Užgroja fleita. Savo nuostabia lygia melodija užpildo visus tamsius namo kampelius. Tuščios, tik oru pripildytos erdvės paskęsta garsuose.
  Ir čia pasirodo kolonėlės. Jos dreba, klykia rėkia "my love is revolver! i just came to say hello! and i never felt this way before!" klasikiniai instrumentai susigėsta. Susigūžia į kampą ir tyli. Garsi kolonėlių muzika užkariauja erdves. Sienos įtrūkinėja, grindys apsineša dulkėmis, gėlės nusidažo įvairiomis spalvomis. Juodai baltos sienos tampa nepastebimos.
  O ką veikia smuikas, pianinas ir fleita? Išlieka savimi. Užsidaro sandėliuke ir draugiškai traukia savo melodiją. Pamiršta visas problemas, kalbasi, tyli, guodžia. Kartais klausosi kolonėlių, kai įsiskausta galvą pradeda niūniuoti švelnią, jų buvusį gyvenimą primenančią melodiją. Instrumentai grįžta. Išmeta kolonėles, išsivalo dulkes, nuplauna spalvas.

  Nesikišk į mano gyvenimą. Mano gyvenimas-mano taisyklės.

viskas ką galiu papasakoti apie save tai-tu.

mano širdyje vasara

  Ryt paskutinė kalendorinė žiemos diena. Bet galit nebijoti žiemos gerbėjai, tikroji žiema dar grūzins mūsų nuotaiką savaitę, kitą. o mano širdyje pavasaris(vasara).
   Nežinau kelintą mėnesį, savaitę, dieną, planuoju pradėti mankštą. Prieš vasarą pilvuką reiktų numesti, tiesa? Bet ką daryti man, visiškai bevalei šokolado mylėtojai? Po truputį renku spalvas į savo spintą. Juoda užpildytos lentynos po truputį šviesėja ir nusispalvina rausva, raudona, mėlyna, rusva ir kitomis šviesesnėmis spalvomis. Pilve skraidžioja drugeliai, kiek daug planų ir užmojų kirba mano galvoje! Planuoju pakeisti stiliuką, pagaliau visai būti savimi, gyventi kaip noriu ir su tuo su kuo noriu. Nesiruošiu nutylėti savo nuomonės, žadu praretinti dabartinį draugų ratą ir įdėti į jį naujesnių žmonių. Trečiąjį trimestrą žadu dirbti dirbti dirbti ir vasarai gauti kokią dovaną už tai. Laukiu ežerų, jūros, stovyklų ir vasarinio Vilniaus. Kaip noriu vėl klaidžioti Basanavičiaus gatve Palangoje, degintis saulėje ir kiekvieną dieną savo ar kitame balkone gerti kavą ar skanų kokteilį su mielu sau žmogumi. Noriu po truputį viską apversti aukštyn kojom. Įgauti pasitikėjimo, kitoniško bendravimo ir tolerancijos. Kiti metai-nauja mokykla, viskas gali vėl labai pasikeisti, tad vasarą turiu atšvęsti kaip reikiant. Vasarai reikėtų įsidėt į tašę pochuizmo, nes su savo mąstymu ir logika daug nepasieksiu. Trupučio laimės, meilės ir gėrio man, ačiū.

visada jūsų, little A

xoxo