Bijau, kad nebe ištversiu daugiau to. Juoktis, kai apmaudas graužia akis ir kaupiasi mažytės ašaros. Nebenoriu šypsotis kai jaučiuosi įskaudinta ar įžeista. Nebenoriu slėpti savo blogos nuotaikos ar blogų emocijų. Tai yra kančia. Žiūri kam nors į akis, ir nelabai žinai kaip jautiesi. Ar tirštas skausmas širdyje tave kankina. O gal tave užvaldė tas momentinis juokas, ir ar jis nepraeis po kokių penkių minučių ir tavo galvos vėl užtemdys lietaus pavidalo nuotaika. Galbūt vėl kažkas skausmingai barbens į galvos sieneles norėdamas išsiveržti, pabėgti, o tu bejėgiškai kaip kokį neklaužadą vaikiuką jį raminsi, supančiosi ir priversi tūnot ten toliau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą