ir pagaliau šiek tiek apie save

"esu kas esu, niekas nesakė, kad turiu jums patikti" labai labai geri žodžiai. Iš tiesų, nesu tas žmogus kurį visi mėgsta ir toks, kuris visiems patinka. Aš moku patylėti kai to reikia (neišsprogdinkit akių draugės), bet aš to nedarau. Taip, visiškai taip. Visi sako "geriau tiesa į akis, nei už nugaros". Deja, visi meluoja. O aš tik darau kaip jie sako. Drebiu tiesą į akis. Ir dar pagražintą, cha cha. Visi kaip nenustebsite supyksta. Kodėl aš turiu tylėti kai pykstu? Kodėl turiu slėpti savo nepasitenkinimą? Kodėl turiu šypsotis kai man skauda? Neturiu. Todėl taip ir nesielgiu. (Na, nebent kartais) Esu draugiška, nesigiriu ir nesipuikuoju, bet daug kas galėtų tai patvirtinti. Bet tokia būnu tik prieš tuos žmones kurie man patinka. Todėl ir esu apkalbų objektas, nedėviu kaukės. Darau ką noriu ir elgiuosi kaip noriu. Nemoku ilgai pykti. Aš išsirėkiu ir man vėl viskas gerai, deja kiti žmonės linkę tylėti ir ilgai pykti. Ir aš tikrai, nekenčiu savo išvaizdos ir savo charakterio. Daug kas galvoja, kad meluoju nes mano paprastame bendravime tai neatsispindi, bet tie kas mane pažįsta žino mano kompleksus ir žino kokia savikritiška esu. Juokinga kai man sako, kad esu pasikėlusi. Tokia nesu. Galiu bendrauti su visais kuriems patinku, bet atsiprašau, jei labiau jus pažinusi pradėsiu vengti. Galite man nepatikti, bet nesu tokia žiauri, kad tai pasakyčiau. Nebent tikrai išvesite iš kantrybės. Cha. Kantrybė. Neturiu tokios. Jokios valios, kantrybės ar kažko panašaus. Bet nepainiokite to su užsispyrimu, tokio turiu su kaupu. Esu pikta. Labai pikta. Bet tai greit praeina, labai labai greit. Labai branginu žmones kurie mane supa. Draugytės, aš labai jus myliu, ačiū kad mylite mane tokią kokia esu. Su visais trūkumais ir privalumais. Gabija, pasiilgau mūsų, mes nebe tokios kokios buvom:*