bučkis

  Ir kažkur tarp tų paskendusių veidų prasineriu į šviesą. Kur smėlėtu krantu puoštas kojas nulaižo banga...ir nuslūgsta. Lėtai, tarsi visai be vargo čia užsibuvusi.
  Jokio atvirumo. Jokio nuoširdumo. Tik panieka ir glėbiai skausmo. Daug pykčio ir pavydo kiniečių gamybos širdyje. Subyra į šipulius. Protas sunaikina dar likusias daleles ir nelieka nieko. Nei ašarų vagų, nei kraujo dėmelių nuo sunkiai plūstančios būties. Beribis žvilgsnis, ir kilometrinio ilgio užmojai. Palaidojami giliai sapnuose ir užmiršti. Tu klegesys ir kuždesys kažkur ten tunelio gale, kur žaižaruojanti šviesa iškaitina akis. Jos praranda savo funkciją matyti kas gražu, ir atmintinė su gerais prisiminimais pristigo galiojimo laiko.

man tavęs reikia