ties riba

ir kartais aš jaučiuosi tokia vaikiška. kai paskaitau savo blogą su vimdančiai saldžiomis mintimis. kokia silpna kartais jaučiuosiu, nes niekas, net aš pati negaliu suprasti. ir kaip erzina, kai mintys skrieja neįsivaizduojamu greičiu ir iš milijono žodžių lieka paprasčiausi, kuriuos lengviausia tarti. čia. aš juos palieku čia. ir kai galvoji kad pasivytum saulę savo mintimis tu ją pralenki, ir nuskrendi kur kas aukščiau. ties amžinybės riba. sunku galvoti vieną, tiksliau vienaip, nes per greit galvoju, o daryt kitaip. per sunku. per sunku būti savim. viskas per realu ir per skausminga. ir aš negaliu neverkt. kaip mažas vaikas apsikabinęs kelius, kramtantis lūpą ir užliejantis akis. tiesiog aš negaliu to sustabdyti. aš negaliu būti tokia kokia noriu, nes aš tiesiog esu. tiesiog esu aš. ir aš noriu išsipasakot visą gyvenimą kažkokiam žmogui. ir lyg niekur nieko nueiti. aš noriu turėt draugą, kuris būtų mano minčių dienoraštis, o aš jo. aš noriu. kažko. visko. aš noriu būti kitas žmogus. aš noriu, noriu pasikeisti. noriu būti poxuistė. veidmainė.kalė.savanaudė. nepamirškit, kad už kalėjimo grotų "sakyk man tiesą, man px" slypi "aš paklausysiu ir galvosiu dar savaitę, verksiu vėliau" ir skausminga žinoti kas blogai, bet negalėti pakeisti. nes mes per trapūs gimti iš naujo, per daug realūs. aš smingu. savo galvoje mintyse.ašarose kurių nėra ir laukiu peties. suprantančio daugiau nei aš pati apie save. myliu,visus
----------------------------------------------------
ir dar norisi rašyti. rašyti viską ką pagaunu mintyse. gaudyti save pačią. kas liks iš šių eilučių? kas skaitys šiuos blevyzgojimus? kam bus įdomu? niekam. tik man. nors net nežinau. skausminga. viskas man taip skausminga. kiekvieną akimirką lipti per save, klausti kas esu ir veidmainiauti su veidmainiavimu. aš jaučiuos tokia maža ir visiškai nieko nereiškianti. baisu tai, kad tai tiesa. baisu, kai verkiu ir skauda, bet nežinau kodėl. baisu žinoti, kad esi beprotė, nors nesi. baisu baisu baisu. ašaros tvenkiasi, bet bus nuramintos, dar daug bus laiko pasireikšti mielosios. dar bus. nesinori sustoti. noriu kalbėti kalbėti kalbėti. kad kas suprastų. bet niekas nesupras. nuryju gniužulą. ir vėl tas skausmas dėl nieko. nieko neįvyko, nieko nenutiko. kas aš? kas aš be to kraujo ir odos ir kaulų? kas aš? niekas. kažkas nematerialaus, bet egzistuojančio. ties amžinybės riba. noriu padėt tašką ir nustot mastyt, bet mintys tik pasilies dideliu greičiu upeliais taip nerišliai ir sunkiai, kad bijau. nenoriu dėti taško, nes kol rašau, nejaučiu ką mąstau. viską rašau ir tiek. nieko nejaučiu. bet. kaip koks chronometras pasipila mintys. privalau sustoti,nes vis tiek teks.