friday

Juk buvo smagu. Šiandien buvo smagu. Nepaisant trukdžių, nuobodžių minučių buvo smagu. Kodėl? Nes aš jus myliu. Nes jūs esat viskas ką turiu. O čia, mūsų šedevras kurio nepatartina valgyti daug :D

 

Jūs matote tą patį ką ir mes? Štai kaip jis atrodė praėjus pusvalandžiui po kepimo. Įdėjom visiškai lygų. ABADONAS

O čia mes jį po biškį dorojam, gaila susiliejo nuotraukos kur jis visas su šokoladiniu glaistu :D

klegesiai

Ar tu dar čia? Šnabždu. Tu negirdi. Ar būsi rytoj? Apsimeskime, kad viskas bus gerai. Kad liks taip, kaip dabar. Kad bus geriau. Tai nesibaigs. Ištark tai. Nesibaigs.Ašaros kaupiasi grioveliuose akių. Juk tu dar liksi čia, tu būsi dar šalia. Prisiminimuose veidų tik tavo bruožus įžiūriu. Aš nežinau, kur būsi tu. Bet būsiu aš kartu.
  Atsistoju ir juokiuos, šaukiu likimui, tau, gyvenimui, tiesiog šaukiu. Su paskutiniu dūmu tavo akis išpūst iš prisiminimų noriu.

tas neaprėpiamas pasaulis

  Dar kai buvau visai mažytė ir su dideliu noru augti, pamatyti ir patirti džiaugiausi visokiais dalykais. Man patiko stovėti ant aukšto kalno ir stebėtis kokie maži žmogučiai ten, apačioje. Džiaugiausi viskuo. Kad gavau ledų, kad dabar savaitgalis ir visa šeima namie, kad darželyje pusryčiams nedavė nekenčiamos košės. Aš buvau laiminga. Ir teisingai sakoma, kad geriausias dalykas žmogaus gyvenime yra vaikystė. Jis džiaugiasi viskuo ir nežino kaip skaudu kartais gali būti, koks neteisingas šis pasaulis ir kiek apink daug melo. Mes pažinojome tik tiesą, nuoširdumą, meilę ir kitus gerus jausmus. Susipykdavome tik dėl žaislų, bet viskas išsispręsdavo, nes kiti padėdavo rasti kompromisą. Kai buvome maži, viskas buvo taip paprasta, gražu ir spalvota. Rudenį daug lapų kuriuose gali šokinėti, žiemą sniego kalnai nuo kurių gali čiuožinėti, pavasarį daug balų po kurias mamos išprašius galima braidyti su botais, vasarą ežerai prie kurių vežasi šeima ir gal dar jų draugai kurie su tavimi žaidžia. Bet mes augame. Ir vis labiau pažįstame pasaulį.
  Dabar jau einame į mokyklą. Pažįstame konkurenciją ir neteisybę. Pajuntame kaip skauda jei draugai tave palieka, bet visa ta "katastrofa" labai greit išsisprendžia. Mus guodžia visi aplinkiniai, taiko draugai ir randame visokių sprendimų barniui išspręsti. Nes viskas dar labai paprasta. Šokinėjame šokdyne, žaidžiame lėlėmis arba žaidžiame mašinytėmis ir kibiname mergaites. Viskas dar taip lengva, tik mes to dar nesuprantame.
  Pabaigę pradines klases kylame aukštyn. Dar daugiau naujų veidų, dar daugiau konkurencijos ir blogų jausmų. Visi stengiasi pasireikšti, atkreipti į save dėmesį, pelnyti populiarumą ar tiesiog būti pastebėti. Bet dar nesuprantama, kad visa tai taip kvaila ir kas laukia mūsų vėliau. Štai ir šešta klasė. Manau viskas prasideda nuo jos. Mes kopijuojame vyresniųjų aprangą, daugiau laiko skiriame savo išvaizdai, susidaro įvairūs būriai klasėje ir konkurencija padidėja dar labiau. Kovojame dėl savo vietos, dėl draugiškumo dėl populiarumo, dėl mokytojų meilės, esame tokie šlykštūs žmonės. Varome ant savo draugų, taip, netgi ant tų kuriuos laikom "geriausiais". Žodžiu pats nesąmoningiausias laikotarpis. Septintoje klasėje viskas labai panašiai, bet ramiau, visi lyg ir atranda savo vietas, labiau pažįsta garbę ir orumą. O štai vėliau viskas kiek kitaip. Labiau vertiname savo draugus, stengiamės ant jų nevaryti, pykstamės dėl svarbesnių dalykų ir laisvalaikis kardinaliai pasikeičia. Beveik kasdienybe tampa cigaretės, savaitgalių dievaičiu-alkoholis ir mūsų  pasaulėžiūra visai kitokia. Štai taip ir kylame. Kadangi viso kito dar nepatyriau, o tik maždaug galiu nusakyti kas būna vėliau ties čia savo užrašą ir baigiu. Tikiuosi pakilsime iš svaigalų liūno, atrasime gyvenimo draugus ir pamiršime intrigas. Aš tik tikiuosi.

xoxo

lėk,lėk,lėk,gyvenime pralėk man pro akis

  Atmerkė akis. Ji gulėjo prie jūros. Rankoje vyno butelis, tuščias. Kažkas sėdi šalia. ??? nepajėgė pabusti, vėl smigo į miegą.
Dabar jau visai pabudo ir atsisėdo, kažkas vis dar buvo šalia. Saulė spigino akis, tad ji negalėjo atsimerkti. Prisiminė, kad gali kalbėti:
-Kas tu?-gergždžiantis balsas pasiekė nepažįstamojo ausis.
-Kaip tai kas?-nervingai atsakė.
Mintys, mintys, mintys sukosi jos galvoje. Jau buvo pamiršus ką reiškia galvoti. Balsas nepažįstamas. Tai kas jis galėtų būti ir kodėl jis sėdi šalia? Įstengė atsimerkti. Ji gulėjo ant kažkokio pledo ir daug toliau nuo jūros nei užmigo.Krūptelėjo. Galvą persmelkė nežmoniškas skausmas. Pažiūrėjo į butelį rankoje ir kiek pajėgė toliau sviedė.
-Tu susižalojai kelį.
Apžiūrėjo koją. Kelis buvo sutvarstytas.
-Ačiū.
-Ką tu čia veiki viena? Atrodai labai jauna.
-Kaip tai ką? Geriu,-piktai atsakė. Bet tuoj pat sušvelnino balsą ir pasiteiravo antrąkart:
-Kas esi?
Ji apžiūrėjo vaikiną ir prieš akis išlindo kažkoks vaizdas iš praeito vakaro. Ji su juo kalbėjosi. Jie eina gatve. Ji vos pavelka kojas, nusiima aukštakulnius ir eina jūros link. Išsigandęs nepažįstamasis slenka jai iš paskos. Atmintis išsenka.
-Kodėl tu čia?
-Kad tu dar būtum čia.
-Kaip mes čia atėjome? Pamenu, kad gulėjau visai palei krantą.
-Taip. Kadangi rėkei ir mušei mane, nubėgau paimti pledo. (Jis šypsosi, šypsosi, gražiai šypsosi) -Kiek tau metų?-išsigandęs paklausia.
-Šešiolika,- nė nemirktelėjusi atsako.
-Tai dar nieko baisaus, einam.
-Kur?
-Su tavim nors ir į pasaulio kraštą,-pasišaipė ir išmetė šelmišką šypseną.
-Nejuokinga,-pasakė traukdama iš rankinės veidrodėlį. Vaizdas buvo klaikus, bet ne toks klaikus kokio tikėjosi. Dabar šypsojosi ji.

trapu

  Ne ne ne, užmerk akis. Ir nekalbėk man apie meilę. Viskas ištirpo, galbūt šėšėliuose yra vilčių likučių, o jie? Kaip jie? Jie apdrabstyti purvais, kaip vėlyvo pavasario sniegas.
  Pabelsk į langą. Išgirsk dūžius, štai, ir mano širdies virpesys nublanko. Atmerk akis, įkvėpk ir pravalyk plaučius ant tave veido lūpos šoka tango.

įspūdžiai po bėgimo

Apibėgom rajoną, šeškinė-fabijoniškės.
Savijauta?
Esu šlapia, bet laiminga.
Dar negalim ilgai ir ištisai bėgti.
Jaučiu išvalytus nuo oro plaučius.
Jaučiu kojas :D
Myliu bėgti.

  Vis girdžiu, kad darau blogai. Bet dar niekas nepasakė kaip daryti gerai.