Dabar jau visai pabudo ir atsisėdo, kažkas vis dar buvo šalia. Saulė spigino akis, tad ji negalėjo atsimerkti. Prisiminė, kad gali kalbėti:
-Kas tu?-gergždžiantis balsas pasiekė nepažįstamojo ausis.
-Kaip tai kas?-nervingai atsakė.
Mintys, mintys, mintys sukosi jos galvoje. Jau buvo pamiršus ką reiškia galvoti. Balsas nepažįstamas. Tai kas jis galėtų būti ir kodėl jis sėdi šalia? Įstengė atsimerkti. Ji gulėjo ant kažkokio pledo ir daug toliau nuo jūros nei užmigo.Krūptelėjo. Galvą persmelkė nežmoniškas skausmas. Pažiūrėjo į butelį rankoje ir kiek pajėgė toliau sviedė.
-Tu susižalojai kelį.
Apžiūrėjo koją. Kelis buvo sutvarstytas.
-Ačiū.
-Ką tu čia veiki viena? Atrodai labai jauna.
-Kaip tai ką? Geriu,-piktai atsakė. Bet tuoj pat sušvelnino balsą ir pasiteiravo antrąkart:
-Kas esi?
Ji apžiūrėjo vaikiną ir prieš akis išlindo kažkoks vaizdas iš praeito vakaro. Ji su juo kalbėjosi. Jie eina gatve. Ji vos pavelka kojas, nusiima aukštakulnius ir eina jūros link. Išsigandęs nepažįstamasis slenka jai iš paskos. Atmintis išsenka.
-Kodėl tu čia?
-Kad tu dar būtum čia.
-Kaip mes čia atėjome? Pamenu, kad gulėjau visai palei krantą.
-Taip. Kadangi rėkei ir mušei mane, nubėgau paimti pledo. (Jis šypsosi, šypsosi, gražiai šypsosi) -Kiek tau metų?-išsigandęs paklausia.
-Šešiolika,- nė nemirktelėjusi atsako.
-Tai dar nieko baisaus, einam.
-Kur?
-Su tavim nors ir į pasaulio kraštą,-pasišaipė ir išmetė šelmišką šypseną.
-Nejuokinga,-pasakė traukdama iš rankinės veidrodėlį. Vaizdas buvo klaikus, bet ne toks klaikus kokio tikėjosi. Dabar šypsojosi ji.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą