tas neaprėpiamas pasaulis

  Dar kai buvau visai mažytė ir su dideliu noru augti, pamatyti ir patirti džiaugiausi visokiais dalykais. Man patiko stovėti ant aukšto kalno ir stebėtis kokie maži žmogučiai ten, apačioje. Džiaugiausi viskuo. Kad gavau ledų, kad dabar savaitgalis ir visa šeima namie, kad darželyje pusryčiams nedavė nekenčiamos košės. Aš buvau laiminga. Ir teisingai sakoma, kad geriausias dalykas žmogaus gyvenime yra vaikystė. Jis džiaugiasi viskuo ir nežino kaip skaudu kartais gali būti, koks neteisingas šis pasaulis ir kiek apink daug melo. Mes pažinojome tik tiesą, nuoširdumą, meilę ir kitus gerus jausmus. Susipykdavome tik dėl žaislų, bet viskas išsispręsdavo, nes kiti padėdavo rasti kompromisą. Kai buvome maži, viskas buvo taip paprasta, gražu ir spalvota. Rudenį daug lapų kuriuose gali šokinėti, žiemą sniego kalnai nuo kurių gali čiuožinėti, pavasarį daug balų po kurias mamos išprašius galima braidyti su botais, vasarą ežerai prie kurių vežasi šeima ir gal dar jų draugai kurie su tavimi žaidžia. Bet mes augame. Ir vis labiau pažįstame pasaulį.
  Dabar jau einame į mokyklą. Pažįstame konkurenciją ir neteisybę. Pajuntame kaip skauda jei draugai tave palieka, bet visa ta "katastrofa" labai greit išsisprendžia. Mus guodžia visi aplinkiniai, taiko draugai ir randame visokių sprendimų barniui išspręsti. Nes viskas dar labai paprasta. Šokinėjame šokdyne, žaidžiame lėlėmis arba žaidžiame mašinytėmis ir kibiname mergaites. Viskas dar taip lengva, tik mes to dar nesuprantame.
  Pabaigę pradines klases kylame aukštyn. Dar daugiau naujų veidų, dar daugiau konkurencijos ir blogų jausmų. Visi stengiasi pasireikšti, atkreipti į save dėmesį, pelnyti populiarumą ar tiesiog būti pastebėti. Bet dar nesuprantama, kad visa tai taip kvaila ir kas laukia mūsų vėliau. Štai ir šešta klasė. Manau viskas prasideda nuo jos. Mes kopijuojame vyresniųjų aprangą, daugiau laiko skiriame savo išvaizdai, susidaro įvairūs būriai klasėje ir konkurencija padidėja dar labiau. Kovojame dėl savo vietos, dėl draugiškumo dėl populiarumo, dėl mokytojų meilės, esame tokie šlykštūs žmonės. Varome ant savo draugų, taip, netgi ant tų kuriuos laikom "geriausiais". Žodžiu pats nesąmoningiausias laikotarpis. Septintoje klasėje viskas labai panašiai, bet ramiau, visi lyg ir atranda savo vietas, labiau pažįsta garbę ir orumą. O štai vėliau viskas kiek kitaip. Labiau vertiname savo draugus, stengiamės ant jų nevaryti, pykstamės dėl svarbesnių dalykų ir laisvalaikis kardinaliai pasikeičia. Beveik kasdienybe tampa cigaretės, savaitgalių dievaičiu-alkoholis ir mūsų  pasaulėžiūra visai kitokia. Štai taip ir kylame. Kadangi viso kito dar nepatyriau, o tik maždaug galiu nusakyti kas būna vėliau ties čia savo užrašą ir baigiu. Tikiuosi pakilsime iš svaigalų liūno, atrasime gyvenimo draugus ir pamiršime intrigas. Aš tik tikiuosi.

xoxo