Kasdieninę simfoniją groja grakštus smuikas. Kažkur giliai, namo gale girdisi silpni jo garsai. Lazdele užkabintos stygos aimanuoja ir sukuria dramą. Stygos po truputį nustoja virpėti, klausosi, ieško atsakymo, paguodos į savo aimaną. Tyliai ir ramiai pasigirsta pianinas. Švelni jo melodija nubloškia tylą, kaip jūros banga nubloškia ją į krantą. Stygoms ramu, jos tyliai suvirpa tarsi dėkodamos. Užgroja fleita. Savo nuostabia lygia melodija užpildo visus tamsius namo kampelius. Tuščios, tik oru pripildytos erdvės paskęsta garsuose.
Ir čia pasirodo kolonėlės. Jos dreba, klykia rėkia "my love is revolver! i just came to say hello! and i never felt this way before!" klasikiniai instrumentai susigėsta. Susigūžia į kampą ir tyli. Garsi kolonėlių muzika užkariauja erdves. Sienos įtrūkinėja, grindys apsineša dulkėmis, gėlės nusidažo įvairiomis spalvomis. Juodai baltos sienos tampa nepastebimos.
O ką veikia smuikas, pianinas ir fleita? Išlieka savimi. Užsidaro sandėliuke ir draugiškai traukia savo melodiją. Pamiršta visas problemas, kalbasi, tyli, guodžia. Kartais klausosi kolonėlių, kai įsiskausta galvą pradeda niūniuoti švelnią, jų buvusį gyvenimą primenančią melodiją. Instrumentai grįžta. Išmeta kolonėles, išsivalo dulkes, nuplauna spalvas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą