ir kaip jautiesi? ant laimės matydamas užrašą "rankomis neliesti"

  Ne, visai nesvarbu, kad stoviu laimės šešėly. Kad ji nusisukus į saulę, žvaigždes, žodžiu ten kur manęs nėra. Ne, visai nesvarbu, kad man lyg ir kažko trūksta ir kad kiekviena diena kaip atokvėpis "viena diena mažiau". Aš labai skubu. Skubu pabėgt iš šios aplinkos, galbūt aš rasiu savo laimę kitur.
  Būti nepripažintam yra skaudu, bet būti nepripažintam dėl kito kaltės, savotiškai garbinga. Atsėdi šešėly, vietoj saulės degi lemputes, ištveri ir išlindus sublizgi visokiom laimės spalvom. Nusimeti visus tamsius drabužius ir varžančią tylą, atveri save pasauliui ir gali ramiai ištarti: aš pabėgau. Niekada nebėgau nuo savęs, bet dabar pabėgau. Žinai ką? ir vėl ne nuo savęs. o nuo jų - nuo šlykščių dviveidžių žmonių.
  Atmerkiu akis, atodūsis nuaidi garsiau nei maniau, "nedaug beliko, nepilni trys mėnesiai ir viskas bus kitaip" su šia mintim užmiegu, pabundu, valgau, gyvenu.

paskęskit. oi atsiprašau, juk šūdai neskęsta

xoxo