Užsidėk tą kasdieninę kaukę ir pasakyk sau, kad tiki tuo kas esi.

  Išsirinkim šiandieninę nuotaiką. Kas šiandien būsime? Pochuistai, gal materialistai? Galbūt pabūti liūdesy? Hmm, o gal aš būsiu laiminga? Gerai, nesvarbu, iš pradžių kava.
  Kiekvieną dieną mes dedamės kaukę. Ir kaip žmonės gali manyti, kad pažįsta tave kai pats nelabai žinai kas esi? Dažniausiai tu esi tik tai žmogus. O gal net labiau rudeninis lapas plaikstomas šiaurinio vėjo. Jei jis tave nublokš tarp metalistų, imsi mėgti būtent tai. Jeigu tave mestelėtų į Barbių namą, nepastebėtum kaip rožinė taptų tavo kasdienine spalva. Kokie silpni mes esame. Rankinėje, kišenėje, kuprinėje ar kitoje sau patogioje vietoje nešiojamės krūvelę kaukių. Šviesių, gražių, linksmų, liūdnų, piktų, griežtų, pasitikinčių ir kitokių. Taigi, kaip kiti gali manyti, kad pažįsta tave, jei tu nežinai kas esi. Jei tu net pats jauti kaip greitai kinta tavo nuomonė ir kaip draugų rate neberandi tikrų. Ir kaip atrandame tikrus draugus jei visi mes esam dirbtini. Kažkieno kopijos. Kieno?

xoxo