atodūsis

  Liūdnas kavos puodelis garuojantis tuščiame balkone. Mažas staliukas ir dvi kėdės. Viena aš. Bloga nuotaika užšaldė mano kūną. Kiekviena kūno ląstele jaučiu skausmą. Skauda dabartį. Jaučiu griausmingus atodūsius iš praeities. Skruostais rieda ašaros. Ne pirmą ir ne paskutinį kartą. Kalbu, viena kalbu. Kalbu garsiai. Draugu tapęs puodelis niūriai garuoja. Praeiviai keistai žiūri į mane ir stebisi mano bendravimu. Aš diskutuoju. Su savimi. Kas man yra? Aš negaliu pasakyti. Pavasarinis ilgesys, o gal širdies gilumoje pagaliau ištirpo varvekliai?