nepaprastai

kojų pirštų galiukai lietė nuo balkono dvelkiančią vėsą. Matyt vieninteliai jie galėjo mėgautis šalčiu, nes kūnas tiesiog degte degė. Atmerkė akis. Sunku patikėti, kad grįžo į realybę. Jos menkas kambarėlis buvo pripildytas dūmų, grindimis praeiti būtų iššūkis. Gulėjo lovoje, pasitrynė akis. Norėjo užmigti. Nepavyko. Keltis dar nesiruošė. Niekur neskuba. O ir publika dar gerai įmigusi. Visgi atsisėdo, apžvelgė krūvą kominių draugų. Norėjo rėkti, tas vaizdas ją vemte vimdė. "Kiaulės, tikrų tikriausi kiaulės." atsiduso, užuodė smarvę "ir nevalos" pridūrė.
  Šiaip ne taip nutipeno į virtuvę, į ją įsispoksojo kažkokios neaiškios akys. Žydros. Nematytos.?? Pasidarė įdomu, jai nė nerūpėjo, kad pirmą kartą matytas žmogus stebi ją, kai ji pusnuogė stovi prie šaldytuvo. Deja jis buvo gerai patuštintas,bet šį bei tą galėjai rasti. Prisėdo prie stalo. Jis dar nenuleido nuo jos akių, nemirksėdamas gėrė kavą ir gąsdino ją. Ji apsimetė nematoma, bent savo galvoje. Graužė kažkokį batono gabaliuką ir nė nepastebėjo kaip nužiūrinėja svečią. Atsipeikėjo. Gražus. jis nusišypsojo, pasirodė, kad ji kažką pajuto. Po šitiek laiko? Ta bejausmė mergaitė kažką pajuto ir nejaugi pirmasis jausmas po šitiek metų buvo meilė? Ji negalėjo patikėti savimi, dabar ją užplūdo dar ir laimė. Ji šypsojosi ir apkabino nepažįstamąjį. Jis nenustebo, apglėbė tą trapią būtybę ir rodos, nekvėpavo.