Stotelėje sėdėjau viena. Vienas kitas praeidamas atsisukdavo į mane ir įbesdavo keistą žvilgsnį. Gal šiandien nevažiuoja autobusai? Pasidarė žvarbu. Apsikabinau kelius. Kelintą dieną tavęs ieškau? Nežinau. Apsigaubiau šiltais prisiminimais. Man nebebuvo šalta. Atrodė, kad nebėra manęs stotelėje. Atrodė, kad esu prisiminimuose, ir kad to, kas čia vienui vienas dreba, nėra. Atsipeikėjau, kažkas purtė mane tvirtai suėmęs už pečių ir išsigandęs klausė ar man viskas gerai. Atsakiau, kad taip, bet niekaip nesupratau kodėl aš guliu ant asfalto. Paprašiau palikti mane ramybėje. Keista, bet paliko. Stengiausi įveikti žemės trauką ir atsistoti. Bet mintyse iššokai tu. Draskei mano smegenis ir liepei pravirkti. Pabudo principai. Atsistojau ir pradėjau rėkti, keista, be neišleidau nei garso. Trenkiau galvą į stotelės sieną ir susmukau.