Kiekvieną rytą skundžiamės rutina. Keikiame žadintuvus, mokyklą, susiraukusius snukius ir jų pečius stipriai kabinančius mūsų pečius. Nervinamės, kiekviena nervų ląstele jaučiame įtampą, galbūt kiek drebame ar apgailestaujam. Ir vėl keikiam rutiną. Mokyklą, mokslus, mokytojus, bendraklasius. Ir vėl pykstame, pykstame, kad nespėjame, kad nepavyksta, kad nebėra noro. Rėkiame, rėkiame ant draugų, galbūt visai net nekaltų. O kur padėti nervus? Kur padėti tą virpinantį jausmą kurį sunku sutvardyti? Kurį sutvardome tik tais prie tų, kur reikia tą daryti. Aš nežinau, nieko nežinau. Maišausi į rutiną, bandau įkvėpti oro, pajausti jame kvapą, bet nejaučiu. Viskas mane įtraukė tarsi viesulas ir aš nebegaliu judėti. Žiopčioju kaip žuvis ir gaudau orą. Dustu, kraštutinėmis priemonėmis veju liūdesį, nerimą, pesimistiškas mintis. Kvėpteliu, iš ties, kartais pajuntu kitokį kvapą. Gal šviežios prancūziškos bandelės, o gal tradicinių itališkų spagetti? (mokėkite skaityti tarp eilučių)
žiauru matyti kaip jauni žmonės yra skandinami į rutiną. dabar pabėgti yra įmanoma tik vienu būdu, arba turėti stebuklingą lazdelę, arba mirti
AtsakytiPanaikintiDabar visi mes skendime rutinoje ir bėgame nuo jos banaliausiais būdais-cigaretėm ir etc. toks šūdas kad imk ir nusišauk.
AtsakytiPanaikinti